Statistika rodo, kad 2024 metais pasaulinė automobilių remonto ir priežiūros paslaugų rinka buvo vertinama 638 mlrd. eurų ir prognozuojama, kad iki 2033 metų ji pasieks 904 mlrd. eurų. Iki šiol Europa išsiskiria kaip dominuojantis regionas automobilių remonto ir priežiūros paslaugų rinkos dalyje. Rinkos augimą skatina didėjantis transporto priemonių skaičius keliuose ir augantis supratimas apie reguliarios transporto priemonių priežiūros svarbą. Technologiniai pokyčiai, tarp jų ir sudėtingos kompiuterinės sistemos, padidina specializuotų remonto paslaugų poreikį. Sunkvežimių remonto centrų tinklą Vakarų Europoje valdančios įmonės UAB „Trelo“ personalo ir komunikacijos vadovas Paulius Stravinskas pastebi, kad šiuo metu rinkoje juntamas didelis autoelektrikų ir automechanikų trūkumas – specialistų paruošiama per mažai, o ateities prognozės dar miglotesnės.

Technologijos keičia rinkos žaidimo taisykles

Lietuvos inžinerijos kolegijos „Automobilių techninio eksploatavimo“ dėstytoja Judita Štreimikienė pažymi, kad automobilių pramonėje nuolat atsiranda naujų išmaniųjų technologijų, kurios reikalauja ir naujų darbuotojų žinių bei gebėjimų, todėl aukštosios mokyklos atnaujina studijų programas, derindamos studijų turinį prie verslo ir rinkos poreikių. „Automobilių techninio eksploatavimo“ studijos patenka į populiariausių studijų programų sąrašą: kasmet jas pasirenka apie 100 naujų studentų. Nepaisant to, kad kasmet paruošiama naujų specialistų, rinkoje remonto paslaugas teikiančios įmonės susiduria su darbuotojų trūkumu,” – teigia J. Štreimikienė. Jai antrina ir P. Stravinskas, atkreipdamas dėmesį, jog įmonės dėl darbuotojų konkuruoja ne tik tarpusavyje, tačiau ir su pačiais darbuotojais. „Gana dažnai automechanikai, autoelektrikai patys nusprendžia verstis individualia veikla ir steigti įmones. Be to, konkuruoti dėl darbuotojų tenka ir su darbuotojų paieškų, atrankų paslaugas teikiančiomis įmonėmis, aktyviai „medžiojančiomis” šiuos darbuotojus.” – pasakoja P. Stravinskas. Jis prideda, kad tokios iniciatyvos, kaip verslo ir auštųjų mokyklų bendradarbiavimas duoda vaisių, tačiau siekiant patenkinti vis augantį darbuotojų poreikį, ieškoma ir kitų kelių, kaip kelti esamų darbuotojų kvalifikaciją, didinti jų kompetencijas. Vienas jų – mokymai įmonės viduje. UAB „Trelo“ prieš kelis metus įkūrė „TRELO akademiją“, kurioje darbuotojams suteikia galimybes kelti savo žinių lygį ir įgyti naujų kompetencijų.

Vis dar tenka kovoti su stereotipais

Nuo automechaniko ir autoelektriko profesijų pasirinkimo jaunus žmones atbaido visuomenėje vis dar vyraujantys stereotipai. Kaip pažymi Lietuvos inžinerijos kolegijos atstovė, visuomenėje tebegyvuoja požiūris, kad mechaniko darbas yra nuobodus ir nešvarus: „Automobilių mechaniko darbas nėra lengvas, tenka atlikti įvairių darbų, teptis rankas alyva, dirbti paprastais rankiniais įrankiais, reikia ir fizinės ištvermės, tačiau kartu tai ir labai kūrybingas darbas, skatinantis kaskart domėtis naujovėmis ir tobulėti“ – akcentuoja J. Štreimikienė. Visgi, UAB „Trelo“ personalo ir komunikacijos vadovas P. Stravinskas džiaugiasi, kad nors automechaniko ir autoelektriko profesijos tikrai nėra pirmajame pasirenkamų profesijų penketuke, tačiau palaipsniui atsiranda vis daugiau jaunosios kartos atstovų, kurie mato karjeros galimybes ir nori savo ateitį sieti su transporto remontu. „UAB „Trelo“ stengiamės parodyti, kad sektorius iš esmės keičiasi ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – turime įvairių iniciatyvų tiek organizacijos viduje (skiriame didelį dėmesį vidinei komunikacijai, įtraukimą skatinančioms iniciatyvoms), tiek išorėje – stiprindami darbdavio įvaizdį, rengdami viešųjų ryšių projektus ir kitas veiklas.” – pasakoja P. Stravinskas.

Visgi, su tam tikrais stereotipais susiduria ir patys darbdaviai – pasigirsta kalbų apie tai, kad šio sektoriaus įmonės nesuteikia tinkamų darbo sąlygų, vyrauja negatyvus požiūris. Tačiau, kaip pastebi Lietuvos inžinerijos kolegijos atstovė J. Štreimikienė – realybė yra kiek kitokia. „Studentai pradeda dirbti dar studijų metais, ir ne tik dėl to, kad nori, bet ir dėl to, kad įmonės ieško naujų, šiuolaikines žinias turinčių žmonių. Jau seniai Lietuvoje veikiančias įmones apibūdinčiau ne tik kaip „regionines“, tačiau kaip atitinkančias visus europinius ar net pasaulinius standartus ir galinčias užtikrinti puikias sąlygas darbuotojams, turinčias modernią įrangą ir sąmoningą požiūrį į darbuotoją.“

Prisitaikyti turi ne tik darbdaviai

Pasirinkusiųjų automechaniko ir autoelektriko profesijas laukia garantuota darbo vieta ir konkurencingas atlyginimas, tačiau automobilių remonto sektorius yra dinamiškas, tad prie besikeičiančių sąlygų turi prisitaikyti tiek darbdaviai, tiek darbuotojai. Šiuolaikiniame pasaulyje norint sėkmingos karjeros, nebeužtenka būti savo srities profesionalu. Kaip akcentuoja Lietuvos inžinerijos kolegijos atstovė, rinkoje reikalingi ir vadinamieji „minkštieji gebėjimai“ – užsienio kalbų mokėjimas, gebėjimas dirbti komandoje, kūrybiškumas, komunikabilumas ir kiti gebėjimai. „Trelo“ atstovas P. Stravinskas pabrėžia pastebintis tendenciją, kad įmonėje dirbantys automechanikai ir autoelektrikai taip pat siekia tobulėjimo savo srityje, išreiškia norą mokytis, ieško būdų, kaip kelti savo kvalifikaciją, tobulina ne tik profesinius įgūdžius. „Palaipsniui į darbo rinką ateina jauni, motyvuoti darbuotojai, kurie savo pavyzdžiu griauna nusistovėjusius neigiamus įsitikinimus apie šias profesijas. O rinka už tai jiems pasiruošusi tinkamai atsilyginti: savo srities profesionalas automechanikas tikrai gali uždirbti ir iki 4000 eurų į rankas siekiantį atlyginimą. “ pasakoja P. Stravinskas.

Vien geru atlyginimu nebesužavėsi

UAB „Trelo“ atstovas prideda, kad šių profesijų atstovams darbo užmokestis ilgą laiką buvo ir vis dar yra vienas pagrindinių faktorių, renkantis darbdavį, tačiau svarbūs tampa ir kiti, apsisprendimui įtakos turinys veiksniai: organizacinė kultūra, darbdavio reputacija, papildomos naudos. „Ko labiausiai visi nori – tai sąžiningumas, atvirumas, lygybės jausmas ir noras būti išgirstiems. Darbuotojams vis svarbesniu veiksniu tampa atviras dialogas“ – dėsto P. Stravinskas. „Trelo“ jau ne vienerius metus atlieka darbuotojų nuomonės tyrimą ir pastebi, kad darbuotojams nepaprastai svarbu yra žmogiškasis ryšys su vadovais, komanda, su kuria drauge dirbama bei saugumo jausmas.

Ateities prognozės miglotos

Dar 2023 metais Pasaulio ekonomikos forumo dokumente „Future of Jobs report“ atkreiptas dėmesys, jog būtent mechanikai ir mašinų remonto technikai yra tos profesijos, kurių atstovų ateityje trūksta labiausiai – bus sukuriama daug darbo vietų, bet didelė jų dalis liks neužimtos. Šioje srityje technologiškai, dirbtiniu intelektu pakeisti realius žmones darbo vietose labai sudėtinga – dalį procesų galima automatizuoti, robotizuoti (tą matome automobilių gamybos sektoriuje), tačiau kalbėti apie tikslią diagnostiką ir remontą, kur reikalingas ir kritinis mąstymas, be žmogaus intervencijos artimoje perspektyvoje tikrai sunkiai įmanoma. Kita prognozė – naujų žinių poreikis, ir čia tą žinių poreikį užtikrinti turės ir pačios organizacijos. Technika keičiasi, o tai atitinkamai reiškia, kad atsiras ir naujų diagnostikos, remonto priemonių ir metodų. Tad koja kojon su besivystančia auto gamybos pramone turės eiti ir automobilių remonto pramonė.

Lietuvoje nuo 2023 metų paskutinis gegužės šeštadienis minima kaip Automechanikų ir autoelektrikų profesinė diena. Nors šių profesijų atstovai nuolat atsiduria trūkstamų profesijų sąrašuose, ne kiekvienas ryžtasi rinktis tokį kelią – dažnai nevilioja nei didesnis atlyginimas, nei karjeros perspektyvos. Kodėl taip yra? Jau daugiau nei dešimtmetį automechaniku dirbantis Valdas Lukošius sako, kad žmonės šių specialybių darbus apipina klaidingais įsivaizdavimais ir stereotipais.

UAB „Trelo“ dirbantis Valdas įsitikinęs, kad iš tiesų toks darbas yra ne tik įdomus, bet ir reikalaujantis nemažai žinių bei tinkamo išsilavinimo. Neužtenka „tik kažką pakrapštyti“ – reikia analitinio mąstymo, problemų sprendimo įgūdžių. Kaip pats sako, nors šių profesijų darbas sunkus, didžiausią džiaugsmą suteikia suremontuotos transporto priemonės variklio garsas.

Valdai, kaip nusprendei pasirinkti automechaniko profesiją?

Apie šią profesiją galvojau nuo vaikystės. Pirmas susidūrimas su technika buvo tada, kai padėjau tėčiui surinkti traktorių – visą nuo mažiausio varžtelio. Dabar tam traktoriukui jau daugiau nei 30 metų, o jis vis dar puikiai atlieka savo funkciją. Mane sužavėjo pats procesas, todėl ėmiau domėtis ir gilintis į technikos sritį. Galiausiai baigiau mokslus ir jau daugiau nei dešimtmetį dirbu automechaniku.

Automechanikui tenka atlikti daug skirtingo pobūdžio užduočių, bet jos visos sukasi aplink vieną pagrindinę ašį – išspręsti problemą, kad transporto priemonės tvarkingos išriedėtų į gatves. Kas tavo darbe tau labiausiai patinka?

Labiausiai man patinka ieškoti gedimo priežasties, kai tenka pasukti galvą. Žinoma, automechaniko darbe neišvengiamai yra ir monotoniškų darbų, tokių kaip ratų ar stabdžių kaladėlių keitimas, tačiau visgi sprendimų paieška man yra arčiausiai širdies. Automechaniku dirbi daugiau nei 10 metų. Kas pasikeitė per tą laiką tavo darbo srityje? Kas dar laukia? Autotechnika yra kaip gyvas organizmas – viskas nuolat keičiasi. Transporto priemonėse atsiranda daugiau elektroninių funkcijų, kurios padeda valdyti automobilį, stebėti variklio darbą. Pavyzdžiui, anksčiau didelis privalumas buvo elektriniai langai ar ABS be avarinio stabdymo funkcijos, o dabar tokios funkcijos jau nieko nebenustebina. Kartu didėja ir reikalavimai darbuotojams – keičiantis technologijoms, turi augti ir darbuotojų kompetencijos.

Kokie, tavo nuomone, yra dažniausi mitai ir stereotipai apie automechaniko ir autoelektriko darbą?

Visų pirma, žmonės vis dar turi neigiamą požiūrį apie automechanikus ir autoelektrikus. Dažnas galvoja, kad tai paprastas, mažai žinių reikalaujantis darbas. Vis dar vyrauja žeminantys apibūdinimai – automechanikus vadina „tepaliniais“, elektrikus – „trumpa faze“. Tačiau realybėje viskas kitaip. Dirbant tokį darbą, svarbu atrodyti reprezentatyviai ir dirbti tvarkingai. Negali, visą dieną tvarkęs variklį, tiesiog su tepaluotomis rankomis sėsti prie vairo – ištepsi saloną, kurį išvalyti kainuos daugiau laiko ir pinigų nei atliktas remontas. Nebūsi nei pats patenkintas, nei klientas. Kalbant apie klientus – labai svarbus požiūris į juos, stengiamės palikti gerą įspūdį. Autoelektrikams taip pat keliami dideli reikalavimai – jie turi turėti tvirtas žinias ir mokėti jas taikyti. Kai automobilis atvyksta su gedimu, tai kaip žmogus pas gydytoją – nuo mechaniko išsilavinimo ir patirties priklauso, kaip greitai bus rastas gedimas ir automobilis „pasveiks“.

Europoje trūksta automechanikų ir autoelektrikų. Jauni žmonės dažnai pasirenka kitas sritis. Kaip manai, ko reikia, kad daugiau žmonių norėtų rinktis šias profesijas?

Pastebiu, kad jauniems žmonėms trūksta ambicijų – vyrauja požiūris „nenoriu dirbti, bet noriu gauti pinigus“. Mechaniko profesijai tai negalioja – čia reikia daug stengtis, mokytis, norėti tobulėti. Taip pat manau, kad norint pritraukti daugiau jaunimo, būtina keisti visuomenės požiūrį į šią profesiją, kurti teigiamą įvaizdį. Aišku, svarbu ir tai, kad mokymo programos būtų aktualios, paruoštų žmogų darbui realiomis sąlygomis. Norėčiau, kad būtų daugiau autosporto populiarinimo – Lietuvoje per mažai erdvių, kuriose greičio mėgėjai galėtų susiburti, trūksta edukacijų. Daugiau renginių, daugiau įtraukties – tikiu, tai prisidėtų prie profesijos populiarinimo.

Automechaniko ir autoelektriko darbas, ko gero, ne kiekvienam. Kokių žmogiškųjų savybių reikia tokiam darbui? Kam turi nusiteikti žmogus, svajojantis apie šią profesiją?

Reikia aistros darbui. Kaip mėgstu sakyti – reikia, kad venomis tekėtų ne kraujas, o tepalai. Reikia nusiteikti, kad rankos ne visada bus švarios, kad bus ne tik laimėjimų, bet ir nesėkmių. Tačiau kai dienos pabaigoje, suremontavus automobilį, išgirsti variklio garsą, kuris skamba tarsi simfonija ausims – tai atperka visus dienos ar net kelių dienų rūpesčius. Tada supranti, kad tai daugiau nei darbas – tai svarbi tavo gyvenimo dalis.