Visos kelionės nuo kažko prasideda. O šiuo atveju viskas prasidėjo oro uoste. Šešiolika treliečių su lagaminais, puikia nuotaika ir ryžtingu nusiteikimu susirinko ten, kur kyla lėktuvai. Šį kartą į saulėtąją ir smėlingąją Saudo Arabiją. Taip, jaudulio buvo, tačiau visgi tai ne eilinė kelionė, o kelionė į Dakarą, kur laukia ekstremalios gyvenimo sąlygos, netikėtumai, nuotykiai, kur galėsi kolegą pažinti ne tik laimėje, bet ir nelaimėje. Išklausę įkvepiančios TRELO vadovo Donato Mockaus kalbos, visi, praėję  reikalingus patikrinimus sulipa į lėktuvą. Kai kurie dar pažvelgia pro petį į Lietuvos pilką Lietuvos peizažą, kurį netrukus pakeis kiek kitoks vaizdas. Ilgas skrydis ir kelionė autobusu į pirmąją stotelę –  į Džedą. Atrodo, kad veiduose vis dar šviečia gera nuotaika, nors kūnai prašo poilsio.

Ką daryti nuvykus į Saudo Arabiją? Ne, neieškoti artimiausio haremo, o bandyti susilieti su aplinka. Tam labai praverčia arabiški galvos apdangalai. Dalis komandos vyrukų būtent tokiais ir pasipuošė. Ar lengva atskirti juos nuo vietinių? Nepasakysime, bet pastangas įvertinsime. Kol vieni bandė neišsiskirti iš aplinkos, kiti  mieliau rinkosi vietinių gražuolių aka katinukų draugiją (kalbame apie Justiną). Šią dieną buvo sužinota, kad Saudo Arabijoje po saulėlydžio net mažajojo kojos pirščiuko neįmerksite į vandenį, bet nėra to blogo, ko nepataisytų gera vakarienė su kolegomis.

Kelionės diena. Komanda leidžiasi į Bišą. Treliečiai sėda į baltutėlius „Toyota“ automobilius ir išrieda į ilgą kelionę. Žinoma, berniukai yra berniukai, todėl dar prieš išvažiuojant buvo būtina padriftinti purvo balose. Neįtikėtina, tačiau Saudo Arabijoje ne vien smėlis. O tai reiškia, kad balti automobiliai liko ne tokie balti. Bet kam tai rūpi? Svarbu, kad visi reikalingi kilometrai būtų įveikti. Donato Mockaus pasiūlymu, pasirenkamas kelias pajūriu. Labai romantiška. Prieš akis šimtai kilometrų, todėl reikia sustoti pailsinti kojas ir pasižvalgyti po Saudo Arabijos platybes. Pirmą kartą matantiems, tai tikrai kvapą gniaužiantys vaizdai. Kiek buvo keista keliuose prie vairo matyti paauglius. Pasikalbėjome, trelietė Erika išsiaiškino, kad jiems vos po penkiolika. Tuo metu, mūsų komandos komunikacijos vadovas Paulius, dar tik keliavo  link Saudo Arabijos iš Šri Lankos. Ir, aišku, taip pat su nuotykiais: vėluojančiais skrydžiais, ir Saudo Arabijos stebuklais, kurie nutinka tik čia: verslo klasės lėktuvo bilietas buvo pigesnis nei verslo klasės. Bet kokiu atveju, dėkojame, visiems dievams, kad  Paulius  prie komandos narių prisijungė gyvas ir sveikas.

Vėliau sekė ir viešbučio medžioklė, kuri nėra tokia lengva, kai vyksta Dakaras ir visi viešbučiai pilnutėliai. Kodėl teko ieškoti viešbučio, paklausite, nors viskas buvo rezervuota iš anksto? Todėl, kad atvykus į vietą paaiškėjo, kad viešbutis yra renovuojamas ir jokių svečių nepriims. Gera staigmenėlė. Bet TRELO komanda ras išeitį iš bet kokios padėties! Ir nakvynės vietą bendromis pastangomis pavyko rasti. Viščiukai po vakarienės suskaičiuoti, lagaminai išdalyti, galvelės ant pagalvėlių padėtos. Ryt jau Dakaras!

Prologo diena. Arba kitaip, susipažinimas su tuo, kas mūsų laukia: dalyviais, vieta, aplinkybėmis. Pamatykime pirmą Dakaro dieną Pauliaus akimis:

Pirma Dakaro ralio diena. Prologas. Pamoka apie tai, kur nereikia dėti kamerų.

Po gana ilgų prasto miego naktų, šiąnakt išsimiegojau kaip kūdikis. Kaip padėjau galvą, taip ir prabuvau. Žadintuvas turėjo skambėti 6:20, prabudau 6:19 (na ir punktualumas!). Rytinis dušas, susiruošimas, pusryčiai, ir 7:30 su visa Trelo komanda susitinkame sutartoje vietoje. Važiuojam į prologo startą. Atvažiuojam. Tada paiškėja, kad čia finišas Apsisukam ir važiuojam toliau į startą. Ilgai netrukę jį surandam. Išsipakuojam ir – viskas prasideda. Iš tikrųjų, buvau jau kiek ir primiršęs, kiek emocijų ir adrenalino sukelia vien ralio stebėjimas (taikoma ir tais atvejais, jei nesame užkietėję autosporto fanatikai)! Pirmieji startuoja motociklininkai, po jų seka automobiliai. Yra žinoma, kad mėgstu GoPro padėti gana rizinkingose vietose. Pralekiant pirmam automobiliui, kamera gauna niuksą. Kiti pravažiavimai saugūs. Pralenkiant Rokas Baciuška automobiliui, GoPro pabyra į dalis. Skamba, savaime suprantama, žiauriau, nei yra iš tikrųjų. Labiausiai sulūžo tas iš AliExpress parsisiųstas trikojis, kamera iš esmės sveika – užteks pakeisti vieną dangelį ir jos kojeles ir bus, praktiškai, kaip nauja. Su padangos žyme ant priekinio ekrano. Bet žmonės sakė, kad galėčiau dabar kokiam nors Dakaro ralio fanų aukcione parduot už brangiau. Bet neparduosiu

Pravažiuoja laukiamiausias ekipažas – Benediktas Vanagas! Po jo iškart greit susipakuojam ir lekiam į finišą, kad ten jį ir pasitiktumėm. Spėjam, pasitinkam, vienu kitu žodžiu apsikeičiam. Kaip ir viską pažiūrėjom, traukiam valgyt. Tradicinio arabiško maistu, pavadinimu McDonalds. Tokie pirmieji pietūs. Po jų nusprendžiam keliauti prie didžiausios Saudo Arabijoje užtvankos – King Fahad Dam. Deja, rasti jos nelabai pavyko, kaip ir nepavyko rasti vandens šaltinio, kuris galimai turėjo būti užtvenktas. Žodžiu – nei vandens, nei užtvankos.

Sukamės ir traukiam atgal į Prologą, kad pasižvalgytume, kaip atrodo pralekiantys sunkvežimiai. Ir iš tikrųjų, jie atrodo belekaip. Toks aparatas lekiantis tokiu greičiu yra sunkiai nusakoma žodžiais.

Pasižvalgę į sunkvežimius, traukiam į bivuaką. Čia taip vadinasi vieta, kur lenktynių metu gyvena dalyviai, komandos, tech. personalas, vyksta įvairios procedūros ir pan. Mes, savo ruožtu, procedūras praeiname gana greitai, gaunama savo Daily Bivouac akreditacijas ir daug netrukę atsiduriame prie BV komandos. Pasilabinam, išgeriam kavos, ir tuomet laukia Andrius Laucius ekskursija po bivuaką. Viduryje niekur atsiradęs miestas su savo infrastruktūra, tvarka ir taisyklėmis tikrai vertas žavesio.

Bivuake praleidžiame 2-3 valandas, pavyksta gauti dakarinių suvenyrų ir keliauti atgal. Pakeliui stabtelim vakarienės, šį kartą labiau tradicinėje arabiškoje vietoje nei McDonalds (vadinosi „Elegant fork“, bet smarkiai abejočiau, ar valgymui duodami plastikiniai įrankiai yra labai jau elegant). Po vakarienės grįžtame į viešbutį, išsipurtome iš visur pribyrėjusias dulkes, dušas, duoklė socialiniams tinklams ir laikas miegoti. Ryt laukia dar viena nauja Dakaro diena.

Dakaras prasidėjo! Kaitina ne tik dykumos saulė, bet ir emocijos. Juk tai tikras Dakaras! O kaip ketvirta diena atrodė treliečiui Justinui? Skaitykime.

Tikrasis Dakaras 2025 man emocijomis prasidėjo Prologo metu, bet šiandiena buvo pirmasis ralio etapas, pirmasis tikrasis nuotykis ir tikros emocijos, kai ieškai vietos kurioje gali stebėti iš arti pro šoną skriejančius Dakaro dalyvius-lenktyninkus. Kažkiek savarankiškai, kažkiek sudėtingesniu reljefu. Atvykus į tikėtiną vietą kur turėti būti trasa. Pirma minutė ir net nespėjus susigaudyti kur randamės pro šoną pravažiuoja Lietuviai motociklininkai, o tai jau emocijų pliūpsnis! Ypač kai jie dar net pamojuoja atgal. O toliau emocijos tik dar labiau užsitūrbina! Nes paeiliui pro šoną skrieja ir kiti dalyviai. Vis geresnes vietas suradus, vis geresni kadrai vis didesnė šypsena veide! Kol vieną akimirką buvo galima tiesiog ranka pasiekti posūkyje pro šoną skriejančius lenktynininkus. Kiekviename žingsnyje vis nauja patirtis ir vis įdomesnės situacijos. Visgi tai tolima šalis ir kitokie papročiai. Kai turi išmokti daug visko! Bet vienas iš įsimintiniausių ir daugiausiai emocijų sukėlęs dienos vinis, kai Lietuvis lenktynininkas lenktynių metu tiesiog privažiavo prie sirgalių, šiuo atveju mūsų, ir sako: „pasidarom selfį, nes juk niekur neskubu“. Čia tiesiog buvo epic moment! Ir šiaip emocijos sprūsta per nuo saulės nugairintą veidą, ir nuo saulės suskeldėjusias lūpas pamačius pro tave praskrendant Lietuvių ekipažams. Emocijų pilna kiekviename žingsnyje ir jas visas išreikšti tikrai sunku, nes jų daug ir jos įvairiapusiškos. Bet trumpai sakant – NEREALU! O viso to norisi Dar ir Dar! TRELO jėga!!!

Penkta diena. Šiandien prasidėjo dviejų dienų etapas 48 chrono. Kiek pavyko išskaičiuoti, tai dalis trasos turėjo eiti per kopas. Kopos – tai vienas įspūdingesnių vaizdų Dakaro ralyje. Važiuojant į apžvalgos vietą radom laikiną serviso zoną ir aplankėme Benediktas Vanagas komandą. Gaila, nebuvo laiko palaukti paties Benedikto, nes norėjom suspėti į kopas. Kopos – tai žiauriai įspūdingos ir aukštos. Dalį kopų įveikėm su auto (ne visi), o kitą dalį lipome. Lipimas priminė kopima siena, kuri slenka žemyn. Sunkiai, bet įveikiau. Nuo kopos atsivėrė puikūs vaizdai. Nuotraukos to neperteiks. Pasitikom dalyvius, sirgom, šaukėm ir mojavom. Visa, kas gera turi ir pabaigą. Nusileidę nuo kopų iš batų išpurtėm smėlį ir patraukėm namo. Negalvokit, kad mes tuo smėliu taip lengvai atsikratėme smėlis buvo visur – ausyse, akyse, burnoj, barzdoj, kišenėse ir dar daug kur. Kambary po prausimosi visa patalpa pilna smėlio.

Mūsų tarpe nemaža dalis sergančių, bet nepasiduodančių. Palaikom vieni kitus morališkai, dalinamės vaistais. Ralį šiandien daugiausiai stebėjome kopose. Man paprastai smėlio kruopelytė tarp pirštų keldavo problemą, o šiandien lipant kopomis smėlio batuose buvo tiek, kad spausti pradėjo (kaip per mažo dydžio avalynė) , bet nuo to smagumo ir užsivedimo Dakaru buvo tik daugiau. Smagu, kad ir patiems pavyko išbandyti save bei visureigius sudėtingomis sąlygomis privažiuojant ralio stebėjimo vietas. Nauji įspūdžiai ir patirtys kasdien veža vis labiau!

Kuo giliau į dykumą, tuo daugiau nuotykių. Kuo ilgiau Dakare, tuo daugiau nusvilusių veidų, bet džiaugiamės, kad bent šypsenos  nedingsta. Kokia šeštoji diena Dakare? Treleitis Paulius davė interviu LRT ir papasakojo, ką TRELO veikia Saudo Arabijoje, koks gi tas Dakaras, kai esi pačiame įvykių epicentre.

O treleitis Julius dalinasi įspūdžiais:

Dykumoje smagu, šilumos netrūksta. 😀 Tokius vaizdus pamačius, visi rūpesčiai pasimiršta. Kelionė nėra sunki, tokia neeilinė patirtis ir tokie įspūdžiai viską atperka. Išeini mintyse visiškai iš savęs. Net sapnuose nesapnavau, kad kada gyvenime man būtų pasitaikiusi proga viską pamatyti iš arti. Manau, kad dabar Dakaro vaizdai persekios sapnuose.  Visa širdimi esu dėkingas TRELO už tokią galimybę ir tokius įspūdžius. Džiaugiuosi čia dirbdamas. 😀

Trelietis Donatas įvertino susitikimą su vietiniais pareigūnais:

Viešbučio savininkas sako, kad geriau kalbėtų angliškai, jei dar savaitę pabūtume. Ir abipusiai žinome, kad nė velnio Bet svarbiausia, kad nuo vakar intensyviai plušant vienam iš kolektyvo, mes išlydimi su sąskaita rankose. VISAI SUMAI!

Policija, kaip niekur kitur man netekę matyti, yra informacinės arba daugiausiai rekomendacinės reikšmės. Ir truputį primena.

Pakeliui į lenktynių trasos paieškas sutinkame kupranugarių bandą. Mes juos fotografuojame, bet didžiai mūsų nuostabai, jie mūsų ne.  Nors rodėsi, kad mes jiems ne mažiau keisti, bet justi, kad tik vidutiniškai įdomūs. Toliau rupšnojo kažką (neįsivaizduoju, ką tame smėlyje gali rasti) ir rūpinosi saviškiais.

Degalinėje užpylėjai sako: „VISA yes yes“, bet reikia atsiskaityti tik grynais apdairiai pamatėme gesintuvų muliažus, bet nepanaudojome to derybose dėl kuro kainos ar atsiskaitymo būdo. Gavome ranka rašytą sąskaitą už degalus ir pirmyn į kelią.

Kelyje mus pasitinka smėlio audra pereinanti į lietų. Žinote kas nutinka, kai susitinka smėlio audra su lietumi? , ir

 Šiandien važiavom medžioti trasos. Pritaikę, geodezijos ir tikimybių teorijos žinias patraukėme nusistatytu maršrutu. Važiavome standartiniu keliu, o po to gražiu asfaltuotu keliu, kurio nėra. Vat žemėlapyje nėra ir tiek. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mes į tą kelią ofroudiškai įvažiavom, nes jis dar uždarytas. Važiuojant tuo keliu sutikom nesamas fūras (kaip jos ten pateko mistika).

Pavažiavę kokius 30 km radom punktą, kur dalyviai kerta nesamą kelią. Toje vietoje sraigtasparniai leidosi už kokių 10–15 metrų, galvojom toliau teks keliauti kabrioletais. 😉

Pasukom link trasos ir radome kopas. Kopos ne tokios kaip vakar, bet gražios. Čia įdomiausia buvo mūsų pačių nuotykiai kopose. Buvom užklimpę, gavom iš vietinių pamokų ir šiaip smagiai palakstėm kopomis.

Sulaukę visų norimų dalyvių pradėjome rinktis daiktus, prisipūtėm padangas. Tiems kas nežino, kopose reikia nuleisti padangų slėgį, kad būtų geresnis sukibimas. Iki galutinio taško buvo likę kokie 400 km. Planavom nakvoti jau naujoje lokacijoje Taif. Buvo dilema, ar apvažiuoti per Bishą su +200 km, ar važiuoti nesamu ir neaiškiu keliu. Lengvi keliai – ne mums, 😉. patraukėme nesamu keliu, kuris sutapo su dalyvių pervažiavimu. Puikus ir nuostabus Asfaltas baigėsi už kokių 2 km ir likusius 40 važiavom žvyrkeliu, bekele, upės dugnu, kelio likučiais ir velnias žino kuo. Kaina  – 1 prakirstas ratas. Operatyviai pakeitėm padangą, nes specialistų ir patarėjų kalnai ir toliau nurūkom ieškoti civilizuotu keliu.Likusi kelionės dalis vyko be didesnių nuotykių. Na, vienas buvo – pagaminom reportažą LRT. O toliau sulaukėm lengvo lietaus, po to smarkaus, dar vėliau audros su žaibais ir vėliau sekė vaivorykštė. Atvykę į Taif apsistojom labai gražiam viešbutyje ir ilsimės.

Ryt medžiosim dalyvius atkarpoje Bisha – Al Henakiyah

Septintoji Dakaro diena. Vis dar karšta, o mūsų treliečiams, išvykusiems į Saudo Arabiją, dykumos dulkės, smėlis neatsibodo. Dar daugiau: jiems visa tai patinka vis labiau!

Trelietė Erika dalinasi įspūdžiais:

Tai ką matai ir jauti būdamas DAKARE yra nereali patirtis. Žodžiais neapsakyti! Garsas, vaizdas, sportinė technika, dulkės, viskas yra neatsiejama šio nuotykio dalis! Man pasisekė, kad esu čia ir su puikia komanda, kuri manim labai rūpinasi. Šiandien pasitikom sportininkus netoli finišo vietos. Nenusakomas jausmas, kai sveikini atvykstantį sportininką ir jis atsako – fantastika! Kelionė nėra lengva, čia daug iššūkių, tačiau tuo ir žavinga. Patiri fano emociją, pro plyšį pamatai sportininkų ir komandų vidinės virtuvės užkulisius, o su kolegomis susipažįsti visiškai netipinėje aplinkoje. Dar kelionė nesibaigė, tačiau jau dabar žinau, kad parsivešiu pilnus lagaminus, ne tik smėlio, o ir patirčių, įspūdžių, atsiminimų

Jau eina aštunta Dakaro diena. Dabar  aišku, kodėl Dakaras laikomas ištvermės išbandymu. O kaip mūsų treliečiai? Serviruoja nuostabių vaizdų, traukia dainas ir it kokie vabaliukai ropinėja per kopas paskui mašinytes, motocikliukus ir sunkvežimiukus.

O kaip Dakaras atrodo iš mechaniko perspektyvos? Mūsų trelietis Valdas dalinasi įspūdžiais:

Pamatyti Dakaro ralį savo akimis – mano svajonė. Atrodo ir daugiau neturiu ko pridurti. Tačiau kaip mechanikui pamatyti bent mažą dalį tos virtuvės, ypač bivuako užkulisių buvo kažkas TOKIO! Įspūdis toks milžiniško laikrodžio mechanizmo, kurio kiekviena dalis yra svarbi ir atlieka savo funkciją tam, kad viskas suktųsi ir veiktų tinkamai. Fantastika matyti tuos susikaupusius ir minučių tikslumu tech.aptarnavimą atliekančio personalo veidus, tikslius judesius ir sustyguotą veikimą. Man sunkiai dar sutelpa galvoje visas Dakaro ralio mastas, kuriame persipina inžinierių išmonė, tech.personalo tikslumas, žmogaus valia ir gamtos galybė. Šio neįkainojamo nuotykio su Trelo komanda niekaip neperteiksiu žodžiais, tai nereali komandinė patirtis. O Dakaras per TV yra kitoks, nes kai stovi ČIA ir pro tave praskrieja apie 2 tonas sveriantis ŽVĖRIS – visu kūnu pajauti tą jėgą ir pagarbą jį valdančiai komandai.

Dakaras nuostabu, bet visakas, kas gerai, negali trukti amžinai. Treliečiai jau pamažu kraunasi lagaminus ir keliaus į namus, bet prieš tai buvo praleista diena vietinės kultūros pažinimui.

Trelietis Vaidotas dalinasi įspūdžiais:

Devinta diena. Šiandien vietinis turizmas. Aplankėme Al Ulos senamiestį, kuris labai savotiškas ir įdomus. Nėra jis didelis, labai atstatytas ir paruoštas pramogoms. Po senamiesčio važiavome į užsakytą kelionę po Hegra. Šis miestas sukurtas Nabatėjų karalystės ir išskaptuotas uolose. Labai panašu kaip Petra (Jordanija). Aš Jordanijoj nebuvau, bet kolegos taip sakė… šiuose kraštuose labai gražios uolos ir kalnai. Labai labai. Po ekskursijos sekė kelionė prie Dramblio uolos. Ji taip vadinama nes… panaši į dramblį. Vėliau numetėm daiktus viešbučiuose ir patraukėm pasižvalgyti iš viršaus. Užkilom į Harrat apžvalgos aikštelę, kuri yra 1219 m aukštyje. Nėra auper aukštai, bet pakankamai, kad apsižvalgytum po apylinkes ir pažvelgtium į Al Ulos miestą. Iš ten nusileidom ir važiavom į senamistį pavalgyti. Senamistis pilnas žmonių, nes šiandien ketvirtadienis  (kaip mūsų penktadienis). Labai gražus naktinis vaizdas.

Šiandien dienos įspūdžių foto neperteikia…

Tiek šiam kartui. Einam miegot, nes ryt ilga kelionė link namų ir bus ilga 28 valandų diena.

Šįkart nebe Dakaras, o kultūra, istorija ir apylinkių tyrinėjimas Al Uloje.

Rytą pradėjome nuo pasivaikščiojimo po senąjį Al Ulos miestą. Miestas, kažkada buvęs piligrimų tarpine stotele pakeliui į Meką. Siauros gatvelės (nusivylimas, kad po jas neleidžia nardžioti turistams), rudo molio plytų statiniai duoda savo žavesio. Trumpam nusikeli į praeitį. Su Erika Vis prisėdom kavos ir valgiau, drįstu sakyti, skaniausią tartą gyvenime.

Vėliau – kelionė ir ekskursija į Hegrą. Čia jau istorijos mėgėjų rojus. Primenantis Petra Jordanijoje, ir nebaisiai kyla klausimų, kodėl – šie abu miestai, tai Nabatejų civilizacijos pėdsakai. Po Hegros sekė „Elephant Rock“. Pabandykit atspėt, kokią formą primena šita ola?

Po to nulėkėm greitai iki viešbučių, pasidarėm visus checkinus ir traukėm link Harrat apžvalgos aikštelės. Aukščiausia vieta, iš kurios atsiveria kalnai, slėniai, uolos – visas kraštovaizdis priešaky.

Vakare vėl sugrįžom į senamiestį. Tenka pripažinti, kad vakare jis atrodo kur kas įspūdingiau – jausmas, kad vaikštai po visiškai kitą vietą. Tikrai verta apsilankyti čia ir dieną, ir naktį.

Pavakarieniavę superkam lauktuves, grįžtam į viešbučius, susikraunam lagaminus ir miegot. Penktadienį laukia 1100 km kelionė iki Riado oro uosto.

Kaip ten sakoma – kaip padėjau galvą, taip ir atsikėliau Išmiegotos buvo visos valandos, kiek jų buvo galima išmiegoti. Ištaigingame, be galo stilingame ir ekskliuzyviniame kambaryje apsigyvenam su Benu – šią kelionę ir būsim kambariokais. Ryte atsikeliam, greitai susiruošiam ir keliaujam ieškoti, kur galima įsigyti pusryčių, kurie nėra bandelė. Išėję iš pastato pamatom, kur gyvenam – aplinkui įspūdingi kalnai (atvykus tamsiu paros metu ir po ilgos, bei kiek varginančios kelionės, nelabai ką jau aplinkui ir bematėm). Tai gi – einam. Surandam parduotuvę, apsiprekinam kiek padoresnio maisto, papusryčiaujam, įšaunam po vieną arabian style americano, susipakuojam į mašinas ir keliaujam į prologo startą. Apie tai, kaip sekasi rasti vietas, kur prasideda startai, parašysiu kituose postuose, bet iš esmės panašu, kad organizatoriai nusprendę žaisti slėpynes – „sveiki, šiandien ir vėl pasislėpėm, startą KAŽKUR susiraskit patys“. Tai iš esmės taip viskas ir vyksta – važiuoji MAŽDAUG kažkur, tada pamatai skraidančius sraigtasparnius, keliu pralekiančias lenktynines transporto priemones nu ir supranti, kad važiuoji teisinga kryptim. Tiesa, šiemet, pasak Donato, palengvinimas tas, kad organizatoriai buvo įmetę ViewPointo lokaciją, kas gelbėjo rasti, kur eina trasa. Bet man vis tiek nesuprantama, kodėl organizatoriai mano, kad renginys be žiūrovų yra smagesnis. Oh well

Tai gi, atvykstam į starto vietą. Maloniai nustebinęs dalykas – Lietuvių sirgalių gausa. Neįtikėtinas kiekis jų Dakaro ralyje! Ir visi palaiko visus ralyje dalyvaujančius lietuvaičius! Ralis prasideda – startas duodamas pirmiesiems ekipažams. Vaizdą ir jausmą sunku aprašyti ir nupasakoti, bet tai yra kažkas nerealaus! Smėlynus skrodžiantys automobiliai, motociklai, bagiai, keturračiai, sunkvežimiai – posūkis, tiesioji, įkalnė, nuokalnė ir t.t. Suprantu, kad pirmą dieną pamačiau turbūt tik kokius du procentus Dakaro ralio esmės, bet WOW. Net neabejoju, kad kitos dienos bus tik dar įspūdingesnės! Stebėdami ekipažus pakeičiam kelias lokacijas, pavyksta šiek tiek pasikarstyti olomis (man, kaip maugliui, tai neduok pavalgyt, bet duok kažkur užsikart). Pastebėję kelias dešimtis ekipažų nusprendžiam, kad šiai dienai ralio vaizdų jau kiek pakaks ir bandom išnaudoti AlUlą turistiniais tikslais. Kas, švelniai tariant, nebuvo visai sėkminga. Į Hegrą patekti galima tik su LABAI išankstinėmis rezervacijomis. Apsisukam ir važiuojam toliau. Prie Maraya koncertų salės (toks stiklinis pastatas dykumoje) patekti galima irgi tik turint bilietus į koncertą arba restorano staliuko rezervaciją. Ką gi, apsisukam ir važiuojam toliau. Trečias kartas nemelavo – į Harrat viewpoint patekti galima ir be jokių išankstinių rezervacijų. Vaizdas čia buvo įspūdingas – toks jausmas, kad atsidūrėm ant pasaulio krašto. Čia esančiame restorane net gi pavyko (be išankstinės rezervacijos) gauti ir staliuką vakarienei. Pasėdim, pavalgom ir traukiam link Bivako aplankyti Benediktas Vanagas komandos.

Atvykstam į Bivaką ir, surprise surprise – sorry, accreditation is closed. No accreditation, no enter, sir. O mūsų akreditacijos ir turėjo būti paliktos akreditacijos palapinėje. Ne vienas ir ne du telefono skambučiai ir kažkaip pavyksta susitarti su vienu iš ralio supervisorių, kad mus bent jau iki pagrindinių vartų į bivaką praleistų. Atvažiuojam iki jų, o čia jau sargybiniai griežtesni – no addreditation, no enter. Call your contact. Keletas ilgų ir nuobodžių skambučių, pokalbių ir, visgi – mūsų ateina pasitikti who the hell is Zachary. Pasikalba su vartų prižiūrėtojais ir finally – esam bivako viduje. Bivakas – tai didžiulė teritorija, kurioje bazuojasi visi ralio dalyviai – čia jie ir miega, ir gyvena, ir technika čia jų tvarkoma, čia yra ir maitinimo palapinės, ir dušai su WC ir visa kita. Nu toks ralio kempingas. Tik bėda, kad niekas jame neužsibūna, nes vykstant raliui bivakų lokacijas tenka keisti praktiškai kas diena. Tai įsivaizduokit, kokiu greičiu turi dirbti komandų personalas, kad viską spėtų vieną dieną išpakuoti, o kitos dienos ryte susipakavę išvažiuoti į kitą bivaką.

Privatų turą po bivaką mums praveda Vitoldas Milius (ekskursija – 10 balų iš 10), o po to šiek tiek pasišnekučiuojam su Benediktu ir Kuldaru – pasiklausom jų įspūdžių iš pirmos dienos ir realiai praktiškai sužinom jų šių metų ralio strategiją, bet neparduosim net už brangiai.

Bivake praleidę keletą valandų, judam link viešbučio. Paliekam automobilius, susirandam vietinę piceriją vakarienei ir, numalšinę kirminus, ramiais skrandžiais keliaujam miegot. Kol grįžtam, jau ir 1 val. nakties. Išvykti iš viešbučio susitariam 8.30. Rytoj laukia daug kilometrų. Ir daug Dakaro ralio!

Na ką – tikrasis Dakaro ralis prasideda Keltis anksti nereikia – iš viešbučio pajudėti susitariam 8.30. Šį kartą visi ekipažai pavyzdingi ir beveik niekas nevėluoja, tad išvažiuojam 8.45. Laukia nemažai kilometrų ir slėpynių žaidimas – rasti trasą Turime gavę keturias lokacijas, pagal jas ir bandom. Pirmoji – nevisai sėkminga. Atsiduriam ties įvažiavimu į greitkelį ir apsidairę suprantam, kad čia trasa – neis. Bandom iš naujo. Atvažiuojam į antrą lokaciją – parduotuvė. Panašu, kad čia trasa irgi neis. Tai ką – bandom laimę ir važiuojam tiesiog tiesiai tolyn nuo parduotuvės, nes kažkaip visi sugebam išskaityti, kad faktas yra vienas – trasa turi kirsti kelią, ant kurio mes esam. Tik neaišku kur. Važiuojam. 10 km, 20 km, 30 km, taip nuo minėtos parduotuvės nutolstam jau beveik 60 km. Žiūrim, pakelėj stovi mašina, kurioje sėdi, matyt, vietinis gyventojas. Suprask – gano kupranugarius. Paklausiam – hello, were is Dakar rally? Žinoma, kad žmogelis nieko nesupranta. Prieina prie mūsų mašinos, paspaudžia visiems rankas, nusifotografuoja. Klausiam dar kartą – Dakar? Rally? Wroom wroom? Žmogelis moja ranka dar tolyn. Ok, važiuojam. Pavažiuojam du kilometrus ir matom ant kelio policiją ir varžybų organizatorius. Valio – pataikėm ir trasą radom! Nuotykiai prasideda!

Sulaukiam, kol keli motociklininkai kirs pagrindinį kelią ir ką – pasileidžiam bekele paskui juos, ieškoti kokio nors vaizdingesnio trasos stebėjimo taško. Lokacija numeris 1 – laukinių arbūzų laukas. Paragavom – nepatiko. Vaizdas trasos irgi nebuvo itin džiuginantis – važiuojam trasos kraštu toliau. Privažiuojam kalno papėdę. Čia sustojam kiek ilgesniam dalyvių stebėjimui. Su Benas Rupeikis nutariam, kad smagiau bus juos stebėti nuo pat kalno viršaus, tad, pasiekę plaučių hyperventiliaciją, pasiekiam ir kalno viršūnę. Vaizdas visiškai nerealus, kaip iš kitos planetos – lavos uolienų kraštu vingiuojanti trasa ir ją skrodžiantys motociklininkai. Nerealu!

Pasimalę kalno viršūnėje, leidžiamės į apačią ir tuo pačiu keičiam trasos stebėjimo lokaciją. Privažiuojam posūkį, čia ir įsikūriam – juk ant posūkių įdomiau stebėti dalyvius, nei tik skrodžiančius tiesiąją. Prasideda ir automobiliai, kai kurie į posūkius įsipaišo taip gražiai, kad, regis, dar pora milimetrų, ir automobilis tikrai būtų išskridęs iš trasos! Taip stebim dalyvius vieną po kito. Ir renkam dulkes, nes ko jau ko, bet jų nuo praskriejančių automobilių tikrai netrūko. Juodi, spalvoti rūbai tapo pilkais, ant veido ir kojų taip pat jautėsi ŠIEK TIEK nusėdusių dulkių.

Čia dar svarbu paminėti viena faktą – atsitikusią dramelę – mano iphono ekrane pasirodo užrašęs „Storage is full“. Nu ta prasme! Greituoju būdu pavyksta prasitrinti senus failus ir vėl galiu džiaugtis papildomais 20 GB vietos nuotraukoms ir video. O jų čia tikrai daug prisidaro

Ateina pietų ir alkio metas. Sakysit – o tai iš kur gaut valgyt vidury niekur? Lietuvis ne kvailas, pasirūpina iš anksto. Į trasą keliaują Karolis Giga ir Mindaugas Augustaitis suorganizuoti sausi kareiviški daviniai, prisėdus ant lavos uolienų, bestebint Dakaro ralio dalyvius. Na, Dakaro ralio fanai, įsivaizduojat geresnius pietus? Ko gero sunkiai.

Bestebint, akimis ir kameromis fiksuojant dalyvius, ateina ir 16 val. O mums iki viešbučio (jau kitame mieste) dar apie 300 km. Tad, nori nenori, tenka pajudėti iš trasos.

Kilometrai iki viešbučio turiningi – reporteriai, taip sakant, dirba savo darbą ir sėdėdami ant galinės sėdynės rūpinasi, kad daugumos alkis vaizdams (nuotraukoms ir video) būtų patenkintas, tad vyksta intensyvus turinio atsirinkimas ir kėlimas į visokias ten soc. medijas. Vietose prie trasos to padaryti negalim, nes A – nėra jokio nei ryšio, nei interneto, B – nėra ir laiko, nes reikia fiksuoti akimirkas.

Taip laikas susprogsta ir pasiekiam Al Madinah. Antrą pagal šventumą ir svarbumą musulmonų miestą. Įsiregistruojam į viešbutį, visi iškart lekiam į dušus prausti nuo savęs sluoksnį, o gal ir net ne vieną, dulkių. Greitai apsišvarinam, keliaujam pavakarieniauti, o po vakarienės – tiesiai į lovas. Laukia dar viena Dakaro diena. Ir maždaug 700 kilometrų priešakyje.

Šį rytą keliamės jau kiek anksčiau, bet dar vis tiek kaip padorūs žmonės – 6.45 val. Papuryčiaujam ir į kelią – priešaky dar daug kilometrų, tačiau šį kartą jau turime, kaip patys įtarėm, kiek konkretesnes lokacijas, kurios atrodo gerokai nutolusios nuo pagrindinių kelių. Ką gi, trasą tikrai turėtų ten eiti, tad bandom laimę. Nusukam nuo pagrindinio kelio ir gerus 40 km važiuojam tiesiog bekele. Tolumoj pamatom dulkių debesys ir virš jų skrendančius sraigtasparnius – reiškia, judam gerai. Privažiuojam, jau matom ir daugiau išsirikiavusių sirgalių. Pavyko! Radom trasos tašką iš pirmo karto

Išsipakuojam, kuprines ant pečių ir pasileidžiam bėgte į dykumų kopas. Vaizdai visiškai nerealūs. Atvažiuoja pirmas ekipažas, tolumoje pamatom dar vieną. Priartėja ir ten – Benediktas Vanagas su Kuldar Sikk! Ant kiek lucky, nes važiuodami diskutavom, kad Žalos ir Vanago ekipažai pro šitą punktą jau bus pravažiavę. Tai savo komandą pavyko pamatyti! O, pasak Palmiros, jei sekmadienio rytą dykumoje pamatai Vanagą – sėkmė tave lydės visus metus!

Kopas skrodžia ekipažas po ekipažo, matom atlekiantį 225 numerį ir – sėda! Pakimba ant kopos keteros. Bando išsikapstyti, nesėkmingai, sėda tik dar labiau. Su Benas Rupeikis susižvalgom – reikia gelbėt. Riktelim “Do you need help?”, gaunam patvirtinimą ir lekiam rankom kast smėlio iš po Fordo. Keletas minučių ir – ekipažas sėkmingai pajuda! Kol atkasinėjom šį ekipažą, pro mus pralėkė ir Rokas Baciuška, ir Vladas Jurkevičius Racing, ir Vaidotas Paškevičius – SV Technika Racing, ir Petrus Racing Team – dauguma lietuvaičių. Na ką, galvojam, šiandien jau dieną galima ir užskaityti – daug pamatėm. Bet boy we were wrong! Matau tolumoje kopos ketera judantį sunkvežimį, kuris staiga dingsta. Matom, kaip kažkur pradeda judėti ant kopos viršūnės užsikorę sirgaliai. Reiškia, kažkas ten atsitiko. Einam ir mes. Einam einam ir – į duobę įvirtęs, ant šono gulintis Olandų komandos sunkvežimis! Va čia tai vaizdas! Apvirtusios komandos nariai visi sveiki, išlipa iš kabinos ir pradeda strateguoti, kaip atversti sunkvežimį. Reikia stabdyti kitą, kad atverstų. Bandom. Vienas bandymas – nesėkmingas. Antras bandymas – nesėkmingas. Sustabdyti pavyksta tik vykstantį supporto sunkvežimį. Privažiuoja, užkabina trosus, vienas atvertimas ant stogo, kitas atvertimas ant kito šono, trečias atvertimas ant ratų! Pavyko! Sunkvežimis stovi taip, kaip ir turėtų stovėti, užsikuria, keletą minučių pastovi ir pajuda toliau į trasą!

Tuo tarpu, kol vyko ši sunkvežimio gelbėjimo operacija, ant kopos keteros buvo pakibę dar bent krūva bagiukų, bet gausi mišri lietuvių ir arabų sirgalių delegacija juos be didesnių problemų išstumdavo. Emilija Gelažninkienė kopą, kur strigo kad antras vagis, įveikia ir nurūksta be didesnių problemų.

Dirst į laikrodį – dar tik 12:30, o jau tiek įspūdžių prisirinkta! Keliaujam link mašinų, reikia kažkur vykti pietauti, bet. Prie kelių iš mūsų ekipažų priėję arabai įnirtingai labinasi ir kalbinasi užsukti į svečius. Ar mes pasiruošę dar vienam nuotykiui? O tikrai taip. Važiuojam. Daug važiuoti nereikėjo, atvykstam į vidury dykumos stovinčią jų, kaip jie patys išsireiškė, winter resodence. Gaunam trumpą ekskursiją, daug užkandžių ir arabiškos kavos, Benas dar playstation futbolo partiją sumeta, Donatas Mockus dovanų įteikia Vyčio vėliavą. Pasidarom bendrą nuotrauką, atsisveikinam ir traukiam link Al Duwadimi (ar du Vadimai, ar trys…) – priešaky dar beveik 500 km.

Kilometrai ir vėl renkasi greitai – sėdėdami gale dirbam reporterių darbą (interneto ryšys šalyje pakankamai lėtas, dėl to ir darbas darosi lėtai).

Kelionės tašką pasiekiam apie 20 val. Traukiam kažkur pavalgyt. Ir čia įvyksta ekipažų interesų konfliktas – dalis nori vietinio maisto, kita dalis – standartinio McDonalds. Likau prie tos dalies, kur valgom vietinį maistą. Užsisakyti sekasi, mažų maziausiai, įdomiai. Google translator siūlo tokius patiekalus, kaip antai “Mano kūnas sutrikęs”, “Mano kepenys šviežios”, “Mišrūs ant grotelių kepti žmonės” ir t.t. Kažkaip pavyksta gauti vištienos su ryžiais. Pavalgom, paskanaujam ir traukiam link apartamentų. Važiuojant link čia turėjau nuojautą, kad su apartamentais gausim atskirą nuotykį. Tai įžengus į vidų nuojautą pasitvirtino. Apartamentai erdvūs, gana tvarkingi, bet yra vienas didelis BET. Dvylikai žmonių yra tik viena lova, visiems kitiems paklodės paklotos tiesiog ant žemės. Pasipiktinam, bet suprantam – išeities kaip ir nelabai yra, miegoti teks čia.

Kaip sakoma – lietuvių išradingumui nėra ribų. Savarankiškai sugebam susikomplektuoti 12 padorių miegamų vietų (tiek, kiek jas galima pavadinti padoriomis), apsilankom dušuose ir traukiam miegoti. Priešaky dar viena Dakaro nuotykių diena!

Išsimiegoję prabangiuose dviejų miegamų vietų dvylikai žmonių apartamentuose (tenka pripažinti, bet ant sofos svetainėje miegojau geriau, nei prieš tai buvusiam dviviečiam viešbučio kambaryje), atsikeliam, papusryčiaujam, į plovyklą užvežam savo RAMus ir pasileidžiam į kelią. Link trasos dar – geri 200 km. Pakeliui apsigaunam kitus lietuvaičius – pagrindinius Vaidotas Žala – Arijus Racing partnerius iš Arijus UAB įmones. Jų čia – trys, tad draugiškai kolektyviškai visiems kur kas smagiau – keliauti, tyrinėti ir vienodai palaikyti visus lietuvaičius!

Kilometrai susirenka gana greitai, išsukame iš pagrindinio kelio ir toliau trasos paiešką tęsiam jau bekele. Sėdžiu šturmano vietoj ir, pasirodo, sekasi visai neblogai naviguoti – potencialią trasos vietą randam, tik kad dar nė vieno dalyvio nematyti. Ir nė vieno sirgaliaus. Bet, po gerų 5 minučių, tolumoje girdime artėjantį motociklą ir dulkių debesy – važiuoja tiesiai link mūsų! Valio!

Taip skrieja pro mus dalyvis po dalyvio, motociklas po motociklo. Su Benas Rupeikis vis ieškom geresnio kampo filmavimui ir fotografavimui ir, panašu, kad prasidėjus automobiliams tokį kampą randam. Mašina po mašinos, štai ir pirmasis lietuvaičių ekipažas – Vaidotas Žala. Palydim palaikymo šūksniais, o neužilgo pasirodo ir Benediktas Vanagas! Gazooo!!!

Pasitariam su Benu, kad reikia dar kito stebėjimo spoto. Einam link posūkio. Atsitūpiam, kadrai geri, ir staiga prasineša vienas automobilis, kur gaunam tiek smėlio ir dulkių, jog, atrodytų, tiesiog buvom prigulę ir išsivolioję. Mama, aš ir vėl murzius!

Gaunu iš Donato žinutę (šį kartą buvom taške, kur buvo ryšys), jog važiuojam jau į kitą tašką – finišo link. Atkeliaujam, nusikratom dulkes ir kažkiek apsivalom save ir savo daiktus, sėdam į džipus ir važiuojam. Bekele, upės vaga, žvyrais smėliais ir panašiai. Pasiekiam finišo zoną, iš čia pasileidžiam keletą trumpų Live į Trelo paskyrą. Taip finišo zonoj praleidę nebaisiai daug laiko, traukiam link nakvynės vietos – priekyje dar 220 km. Šį kartą reporterio darbo dirbti negaliu, nes tenka vairuotojo dalia. Vairuoju ir suvairuoju. Įsiregistruojam, pajuokaujam, kad šį kartą aktualiausias klausimas – ar yra kambariuose lovos? Tai lovos buvo. Po to dar buvo dušas ir vakarienė, o po jos – miego metas. Laukia dar viena Dakaro ralio diena. Deja, mūsų, sirgalių komandai, jau ir paskutinė…

Atsikeliam.

Šį kartą miegojom ant normalių lovų, normaliuose kambariuose. Pusryčius atneša į kambarį, tik kad jie tokie nebaisiai gausūs. Pavalgom ir išvažiuojam link trasos. Pakeliui, standartiškai, degalinė ir kava, bestovėdami degalinėje dar spėjam Vyčio vėliava pamojuoti greičio ruožo link traukiančiam Rokas Baciuška. Šioje degalinėje jau atsisveikinam su Arijus UAB komandos sirgaliais – jie traukia kitu maršrutu. O mes – tolyn link trasos viewpointo. Šiandien žadamos smėlio kopos

Nuo pagrindinio kelio nusukam gana greitai. Kiek pavažiavę, nusileidžiam orą iš džipų – kad geriau per smėlynus aparatai judėtų. Skrodžiam kopas, kai kurios įkalnės ir nuokalnės atrodo sunkiai įveikiamos, bet Donatas Mockus nestabdo! To nestabdymo rezultatas – smėlynuose pamesti ir amžino poilsio atgulę priekiniai valstybiniai numeriai. Bandėm ieškot, neradom, rest in peace

Susirandam žiūrėjimo spotą, prisiparkuojam ir laukiam dalyvių. Motociklas po motociklo, ir tada – vos netapom incidento liudininkais – per, kaip ten sakoma, Marytės plauką, vos nesusidūrė du lyderiai – Nasser Al-Attiyah ir Stéphane Peterhansel. Wow! Vienas atvažiavo iš vienos kopos keteros pusės, kitas – iš kitos. Bet viskas sėkmingai! Toliau stebim kitus dalyvius ir pirmuosius lietuvaičius – Laisvydas Kancius, Vaidotas Žala – Arijus Racing ir Benediktas Vanagas. Palaikymo šūksniai jiems! Taip dalyvis po dalyvio, šuoliai po šuolių, prie pat praskriejantys ekipažai (Benas Rupeikis, gal savo įspūdžiais pasidalinsi? ). Tame tarpe dar sugebam su Simona Vasiliauskaitė pasidaryti trumpą įrašą LRT “Laba diena, Lietuva” laidai. Kas nematėt – galit pažiūrėt, nes natūralių, nesuvaidintų emocijų tame reportaže tikrai netrūko!

Visiškai nejaučiu, kaip eina laikas dykumos kopose, bet staiga išgirstu “Viskas, važiuojam”. “O gal galim dar pabūti?”, pagalvoju suprasdamas, kad tai buvo ir paskutinė ralio stebėjimo diena Rytojų esam pasilikę jau tik paklaidžiojimui po Riadą.

Riadą nuo taško, kuriame stebėjom ralį, pasiekiam pakankamai greitai. Viso labo 120 km. Atvykstam, įsiregistruojam į viešbutį ir traukiam kažkur pavakarieniaut. Atvykstam į visiškai crazy vietą – tiek eismo ir transporto prasme, tiek ir vaizdais. Susirandam kur vakarieniaut, pavalgom (jei atrodo, kad tai truko trumpai, tai ne – visumoj važiavimas, valgymo vietos ir valgymo laikas tesudarė geras tris valandas), ir judam atgal link viešbučio. Judam, kiek tai galima pavadint judėjimu. 30 km važiuojam 1:20 val. Esu daug keliavęs, bet tokių spūsčių ir tokio intensyvaus eismo vidurnaktį niekur nesu matęs. Riadas tikrai stebina savo dydžiu ir visko mąstais

Galų gale grįžtam į viešbučio kambarį ir traukiam miegot. Laukia, ko gero, pirma naktis kelionės metu, kai nereikia nusistatyti žadintuvo. O atsikėlus – turistavimas Riade.

Dakaro ralis Trelo sirgalių komandai baigtas

Miegam be žadintuvų ir savarankiškai prabundam apie 8 val. Šiandien – turistavimo diena be esminio plano, vakare – oro uostas ir skrydžiai back to Vilnius

Net nesitarę visi susitinkam pusryčių restorane, pavalgom, susidėliojam preliminarų dienos planą (išsirenkam 3 objektus, kuriuos norėtumėm pamatyti/aplankyti – daugiau ir nereikia, nes nelabai ir spėsim) ir traukiam atgal į kambarius susirinkti daiktų. Čia su Benas Rupeikis dar sugalvojam ir pasilinksminti – nugi reikia kokią zbitką iškrėst. Pasiimam kambario telefoną ir skambinam į kitus komandos kambarius. Pirmoji auka – Aistė Gigė. Benas prisistato registratūros darbuotojų – Good morning mam, you lost your wallet in a lobby. – What? Lost a wallet? Ir čia Benas pokšto jau nebetęsia, prisistato kas yra iš tikrųjų ir primena, kad viešbučio lobyje susitinkam 11 val. Toliau mano eilė – skambinu į Donatas Mockus ir Vaiva Mockiene kambary. Atsiliepia Vaiva. Prisistatau – this is from reception, we are making a short guests survey, could you please reply few questions? Vaiva, pasirodo, jau labai skuba – Well, if it‘s quick. How many questions do you have? Ir tada šaunu – Only fifteen. We would be gratefull if you give us some of your time. Ir šitoj vietoj šalia sėdėjęs Benas realiai pradeda kūkčioti iš juoko, tad pokštinį skambutį tenka nutraukti, nes susižvengiu ir pats

Tai gi, turistinė eskursinė Riado dalis. Pirmas objektas – Kingdom Centre dangoraižis ir jame esantis SkyBridge. Nesu aukštų objektų gerbėjas, tad, tenka prisipažinti, ir čia nesijaučiau labai jaukiai. Bet vaizdas tikrai įspūdingas – Riadas matosi iš visų pusių! Po šio objekto seka ekipažų splitas. Dalis nuvažiuoja į muziejų, kita dalis greituoju būdu apibėga Kingdom Centre esančias parduotuves ir tada traukia link Derah Market. Kuris, pasak Google Maps, turėjo dirbt, bet patikrinus praktiškai – nelabai ir dirbo. Visgi, paslampinėję vietinėmis siauromis gatvelėmis ir suvalgę po skaniausią Falafel Pita sandwich už 0,75 eur centus (tik neapsigaukit, kad Saudi viskas labai pigu), sulaukiam turgaus atidarymo laiko. Greitai praslenkam, nuperkam šiek tiek lauktuvių ir sėdam į mašiną – laikas važiuoti į At-Turaif, kur turime bilietus įėjimui nuo 17 val. (šį kartą namų darbus padarėm ir pasidomėjom, ar nereikia išankstinių rezervacijų).

Kelionė crazy eismu tęsiasi apie valandą (30 km atstumas). Pasikartosiu – chaotiško eismo yra tekę nemažai matyti keliaujant po Aziją (Vietnamas, Tailandas), bet čia viskas kitaip, mat pagrindinės transporto priemonės čia ne motoroleriai, o automobiliai. Ir kai 6-8 eismo juostos važiuoja kas kaip nori, šioks toks adrenalinukas sukyla.

Atvykstam į At-Turaif, prisiparkuojam ir čia, praėję lankytojų įėjimą, pasijaučiam kaip tikram vietinių festivalyje – masė žmonių, visi eina viena srove į vieną pusę, grįžta – į kitą. Pati vieta – įdomi, graži, matosi, jog viskas čia pakankamai šviežiai arba įrengta, arba atnaujinta, tačiau tokio stipraus įspūdžio kaip panašaus tipo miesteliai/lokacijos Jordanijoje ar Maroke, kažkodėl, nepaliko Gal tam įspūdžiui susidaryti trukdė tuntas turistų, plaukiančių ta viena srove.

Išplaukę iš, pagrinde, vietinių turistų upės, išgeriam kavos ir judam atgal link automobilių. Esame užsimetę šiokį tokį laiko rezervą kelionei į oro uostą, nes nuprognozuoti, kiek čia gali užtrukti ta kelionė, gana sunku. Visgi, oro uostą pasiekti pavyksta pakankamai greitai – priduodami nuomoti automobiliai (su kiek intensyvesnėmis diskusijomis su nuomos punktu), išsikeičiam likusius grynuosius atgal į eurus, priduodam bagažą, praeinam saugumo kontrolę, superkam likusias lauktuves Duty free ir 2 val. nakties pakeliam sparnus iš Riado Vilniaus (per Stambulą) link. Ačiū, Saudo Arabija, ačiū, Dakaro rali – įspūdžių ir nuotykių mažų mažiausiai pusmečiui į priekį.

Ir tuo pačiu AČIŪ Donatas Mockus ir Trelo už galimybę dalį šių metų Dakaro ralio pamatyti gyvai, savomis akimis. Ši kelionė – Trelo papildoma motyvacinė priemonė darbuotojams, pakliuvusiems į šių metų TRELO sirgalių-reporterių komandos sudėtį. Ne pirmus metus įmonė siunčia savo darbuotojus į Dakaro ralį ir kiekvienais metais iš čia grįžę darbuotojai sako vieną ir tą patį. Tai – viena iš tų gyvenimo kelionių, kuri labai ilgam išliks atmintyje.

Ačiū!

Ir ačiū jums, kas skaitėt ir sekėt naujienas. Tikiuosi, buvo įdomu!