Darbas remonto centre daugeliui asocijuojasi su begale įrankių, tepaluotomis rankomis bei paprastam piliečiui dažnai nesuprantamais čia dirbančių naudojamais terminais, o apie pačius remonto centrų darbuotojus, ko gero, neretai tenka prisiklausyti įvairių mitų. Visgi, pasak TRELO personalo vadovės Skaistės Naimavičienės, remonto technikai – tai tarsi chirurgai, tik jų pagrindiniai klientai ne žmonės, o vilkikai. Apie tai, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti remonto centro darbuotojai ir kas apskritai galėtų susimąstyti apie tokį darbą su ja ir padiskutavome plačiau.
– Skaiste, kokie darbuotojai apskritai sudaro remonto centro komandą? Juk, ko gero, tai kur kas daugiau, nei tik remonto technikai – automechanikai, autošaltkalviai ir autoelektrikai?
– TRELO remonto centruose stengiamės išlaikyti vienodą struktūrą ir pilno sąstato komandą sudaro serviso priėmėjai, tiekimo vadybininkai, tiekėjai, darbų vadovai, remonto technikai bei pagalbiniai darbuotojai. Kuomet pasakoju kandidatams apie remonto centro struktūrą dažnai sulaukiu klausimo – o kas yra serviso vadovas ar serviso direktorius? Tokios pozicijos TRELO remonto centrų struktūroje nėra, kadangi vadovaujamės principu „pasitikime ir tikime savo darbuotojais“. Žinome, kad remonto centrų darbuotojai turi pakankamai kompetencijų ir daugelį sprendimų gali priimti patys, savarankiškai, taip pat puikiai geba planuoti savo darbus ir laiką.
Tačiau yra pagrindinis atsakingas asmuo, kuruojantis remonto centrų darbo veiklą ir procesus – operacijų direktorius Vytautas Rutkauskas.
– Remonto centruose didžioji dalis darbuotojų – vyrai. Ar iš tikrųjų tokio darbo vengia moterys ir, jei taip, tavo nuomone, kodėl?
– Tenka pripažinti, kad vis dar egzistuoja „vyriškų“ ir „moteriškų“ profesijų stereotipai. Nors skaičiai kasmet kinta, tačiau moterys vis dar dažniau renkasi humanitarinių sričių profesijas, o tarp vyrų dominuoja inžinerija, mechanika, fizika ir t.t. Šie žmonių profesijos pasirinkimai ir nulemia tai, kad mūsų sektoriuje didžioji dalis darbuotojų – vyrai. Lyčių stereotipai, deja, vis dar labai gajūs Lietuvoje, tačiau tikiu, kad ateityje mes nustosime vadovautis profesijų skirstymais ir savo gyvenimuose atversime daugiau galimybių skirtinguose ir įvairiuose profesijų pasirinkimuose, nebegrupuodami pagal „vyriška“ ar „moteriška“ profesija.
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras remonto centro darbuotojas?
– Manau, kad trys pagrindinės savybės, kurias galėčiau išskirti, tai kruopštumas, nuoseklumas ir kantrybė. Visi remonto centre vykdomi darbai reikalauja labai daug kruopštumo ir atidumo, o kruopščiai darbus gali atlikti tas, kuris turi kantrybės. Dar tikslinga būtų paminėti ir gerą fizinę sveikatą bei ištvermę.
– TRELO remonto centrai įsikūrę Belgijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau didžioji dalis darbuotojų – lietuviai. Kaip remonto centrų darbą organizuoja TRELO?
– TRELO darbuotojai dirbti į mūsų remonto centrus vyksta kadencijomis (komandiruotėmis). Tai reiškia, kad kai vieni kolegos atvyksta darbuotis, kiti su jais susikeičia ir vyksta namo, atgal į Lietuvą, ilsėtis. Grįžę namo mūsų darbuotojai ilsisi 100 proc. apmokamai – poilsio metu jiems mokamas toks pats darbo užmokestis, kaip ir komandiruotės metu.
– Tavo nuomone, koks žmogus apskritai galėtų rimtai apsvarstyti galimybę prisijungti prie TRELO remonto centro komandos?
– Labai gerai atsimenu, kad šį klausimą uždaviau ir įmonės direktoriui (Donatui Mockui) pirmą savo darbo dieną ir, kaip dabar pamenu, kad paminėjęs tokius kriterijus, kaip patirtis, įgūdžiai ir t.t., jis man pasakė frazę – „mums reikia tokių, kurių venomis tekėtų ne kraujas, o dyzelinas“. Tai reiškia, kad žmogus turi jausti begalinį potraukį šiai profesijai ir viską darytų su betarpiška energija. Tokius aš ir kviečiu prisijungti prie mūsų, tokių žmonių ir ieškau – kurie rinkdamiesi profesiją neturėjo jokių dvejonių ir žinojo, kad rinksis mechaniką. Ir, kaip sakome mes ir mūsų partneris Benediktas Vanagas – prie TRELO prisijungti turi tie, kurie nori tapti vyčiais, užkariaujančiais Europą!
LAUŽOME ARBA PAGRINDŽIAME MITUS APIE REMONTO CENTRŲ DARBUOTOJUS.
„Remonto centre gali dirbti tik vyrai“
MITAS. Deja, bet visuomenėje yra nusistovėjusi nuomonė, kad remonto centruose gali dirbti tik vyrai. TRELO – viena liberaliausių įmonių ir mums nėra svarbu nei darbuotojo amžius, nei lytis. Tačiau vykdant atrankas kol kad dar nesulaukiau nė vienos moters mechanikės gyvenimo aprašymo, bet tikrai labai apsidžiaugčiau jo sulaukusi! Atsiranda vis daugiau moterų, kurios imasi vilkiko vairuotojos darbo, tad, tikiuosi, netolimoje ateityje sulauksime ir vilkikų mechanikių!
“Dirbant remonto centre visada būsi išsipurvinęs”
TIESA. Sunku įsivaizduoti, kaip remonto centre dirbantis žmogus galėtų likti švariais drabužiais – juk jam reikia pritūpti, priklaupti, palįsti po vilkiku. Žinoma, kad tai nėra sterilus darbas, tačiau ir maistą gaminanti virėja beveik visada išsipurvina savo prijuostę, o statybininko kombinezonas būna aptaškytas cementu. Svarbiausia žinoti tai, kad klientas niekada nežiūri į remonto techniko kombinezono švarą, jis spaudžia jam ranką, kad ir tepaluotą, už laiku ir kokybiškai atliktą darbą ir jaučiasi jam už tai dėkingas.
“Remonto centre dirba tik gero išsilavinimo neturintys žmonės”
MITAS. TRELO remonto centruose dirba daugybė žmonių su universitetų, aukštųjų ar profesinių mokyklų išsilavinimais. Skirtingose pozicijose reikalingi skirtingi įgūdžiai ir žinios – vienur labai svarbūs geri vadybiniai gebėjimai, kitur- techniniai. Vis tik TRELO labiau vertiname patirtį, žinias ir norą tobulėti, nei turimų diplomų kiekį.
„Remonto centro darbuotojas neturi įdomaus ir turiningo laisvalaikio“
MITAS. Mano nuomone, čia komentarų net nereikia, užtektų pažiūrėti mūsų darbuotojų nuotraukas – net ir komandiruočių metu laisvadienių dienomis jie keliauja po regiono ar šalies skirtingas apylinkes, BE GALO daug važinėja dviračiais, nemaža dalis – bėgioja, sportuoja, turime net ir tokių darbuotojų, kurie yra filmavęsi legendiniame HBO seriale „Černobylis“ ?
„Remonto centro darbuotojo darbas yra nuobodus ir be perspektyvos“
MITAS. Reikia pripažinti, kad kūrybos remonto centruose mažai ir svarbu tikslus bei nuoseklus darbas. Vis tik, pakalbinus bet kurį mūsų darbuotoją tikiu, kad nei vienas savo darbo nuobodžiu nepavadintų. Vilkikai vienas po kito atvyksta su skirtingais gedimais, o tai reiškia, kad monotonijos čia nėra. Dirbdamas skirtingus darbus kasdien mūsų darbuotojas niekada neparanda įgūdžių, o juos tik tobulina – ko pasėkoje vėliau gali pradėti mokyti kitus ir dalintis savo žiniomis. Taip iš remonto techniko tampama darbų vadovu (meistru).
„Dirbti remonto centre yra ne prestižas“
MITAS. Aš dažnai sakau, kad mūsų remonto centrų darbuotojai – kaip vilkikų gydytojai – jie kartais jau „mirusį“ vilkiką sugeba prikelti gyvenimui ir vėl paleisti į kelią. Servisų priėmėjai dirba „priimamajame“, tiekimo vadyba skubiai randa reikiamų „vaistų“, o remonto technikai „atlieka operaciją“. Žinoma, tai tik metafora, tačiau remonto centruose dirbantys žmonės tikrai turi neeilinių žinių ir gebėjimų, o ir pats darbas dažnu atveju apmokamas kur kas geriau nei kai kurių „prestižinių“ profesijų. Taigi, ar tikrai gerai apmokamas ir vertinamas darbas nėra prestižas?
