Labiau šią dieną tiktų pavadinti Dakaro sirgaliaus dienoraštis, nes ši diena tokia ir buvo. Bivake buvau trumpai, dykumoje buvau ilgai. Įspūdžiai vo kokie.
Pradėsiu nuo to trumpo pabuvimo bivake. Tai čia ta pirmoji naktis nebe prabangiame viešbutyje, o prabangiame Toyota Land Cruiser, tiksliau jo(s) bagažinėje atlenkus galinę sėdynę. Lovos transformacija kiek drastiškai per greita, bet pamiegoti visai pavyko, net ne tiek ir mažai valandų, bet rytas vistiek kažkoks nelengvas. Atsikeliam ir lekiam į starto vietą, kur šiandien buvo oficialus view pointas. Gazas dugnas ir kylam į smėlėtas kopas, vau, pasijaučiau kaip lenktynininkas. Vaizdai užkilus nerealūs, o vėjas visiškai realus, tenka užsisegti visus užtrauktukus ir užsimaukšlint kapišonus. Dar pernai prie teliko žiūrėdamas kasdieninę Dakaro apžvalgą, negalėjau net įsivaizduoti, kad šiais metais visus tuos vaizdus matysiu gyvai. O vaizdas kai iš už kopos atlekia sportinis bolidas, o jį pažeme lydi sraigtasparnis… yra vAAAu. Starte pažiūriu pirmuosius autimobilius, nufilmuoju Benediktą ir Filipe ir lekiam jų laukti prie finišo.
Ten kopos daaar įspūdingesnės, laabai daug vietinių su Toyotom suvažiavę į kopas laukia pirmų motociklų, keturračių ir pagaliau automobilių. Bandom įkysti giliau į kopas, susirasti geresnę vietą, bet kopos duoda velnių ir sėdame po kelių metrų. Po šiokio tokio pasikapstymo iš padangų išleidžiam orą beveik iki nulio ir reikalai pajuda, varom per kopas net vėjas švilpia
Vietiniai čia labai draugiški, pravažiuojant mojuoja, sveikinasi, kviečia prisijungti prie kompanijos. Tai mes taip ir padarome, sustojome prie vietinių kompanijos kurie užsikūrę laužą verda arabišką kavą, arbatą, valgo datules su kremu. Buvo visai linksma patirtis pabendrauti su kelis žodžius angliškai mokančiais arabais. Įdomiausia buvo išaiškinti iš kur mes esame, nes aišku jie gyvenime nėra girdėję apie Lietuvą. Bandžiau sakyti, kad tai Šiaurės Europa, kur yra Švedija, Suomija, bet ir tai nepadėjo, man pasirodė, kad šių šalių jie irgi nežino. Net Vokietija jiems nepadėjo suprasti Lietuvos lokacijos. Atsidaręs google maps, bandžiau rodyti tą mūsų Lietuvėlę, bet tada supratau, kad jų gaublys baigiasi maždaug ties Graikija, Italija, Ispanija ir Portugalija. Žodis Portugalija labai mums padėjo, kai parodėme, kad mūsų komandos co-driver yra iš Portugalijos. Tai ties ta vieta ir baigėm su geografija.
Kol aiškinomės geogafinius niuansus, išvirė kava, patiekė ją mažame moliniame puodelyje, espresso kavos dydžio porcija, spalva maždaug kaip smėlio su vandeniu , skonis irgi . Juokauju. Skonis man nelabai įprastas, bet užkandus su datule visai įdomiai gaunasi. Šiaip per gyvenimą dar ne tokio brudo esu gėręs, po kurio dar paskui ir pasėkmės ryte būna. Dar gavome paragauti arbatos, tai čia nieko naujo, stipri juoda arbata su labai daug cukraus, nors tiesa sakant, nežinau kaip jie ją saldino.
Pagaliau pasirodė pirmieji motociklai, pirmas keturatis su Laisvydu už vairo. Ir pagaliau automobiliai. Įspūdžių negaliu atpasakoti, nesu tiek raštingas. Todėl tik vienas žodis VAU .
Per dieną užklupusios emocijos visiškai mane ištaškę, grįžus į bivaką, man jau buvo koma, nors automobilio termometras rodė +14°C, bet jausmas buvo kaip kokie +1°C. Turbūt nuovargis davė rezultatą. Net vakarienė nepadėjo sušilti. Tik karštas dušas konteinerinėj dušinėj šiek tiek atitirpdė mane, tai kol vėl neatšalau lindau į savo prabangią Toyotą, įsiviniojau į miegmaišį ir net nebeturėjau jėgų parašyti jums šios istorijos. Todėl rašau šiandien.
Beje, apie Toyotas. Aš per šią savaitę (obą! Jau visa savaitė kaip aš čia ) pamačiau tiek Toyotų, kad per likusį gyvenimą tiek nebepamatysiu, dykumoje, kur stebėjom lenktynes, tai jokios kitos markės automobilių nebuvo. Ir 90% buvo baltos, likusių 10% spalvą apibudinti galima žodžiu „nenusakoma”.