Diena pakankamai ypatinga, bet ne tiek įdomi. Kai lauki sportinių automobilių variklio triukšmo, dykumų ir panašiai, tai diena praleista oro uostuose ir lėktuvuose yra dar ne visai tai. Diena man prasidėjo 5:45 Lietuvos laiku, baiginėjasi dabar, kai rašau šį tekstą 3:30 Džedos laiku Saudo Arabijoj. Pirmą kartą esu ne Europoje, toliausias atstumas, kokį esu nuvažiavęs nuo namų, 5717 km., jei važiuoti su automobiliu, o Mėnulis čia apvirtęs. Dar sužinojau, kad yra U.S. doleriai ir yra Euro doleriai, būtent taip pinigų keitykloje yra pavadintas euras. Viešbutyje su komandos kolega gavome kambarį su dvigule lova, teko paprašyti, kad pakeistų – kol Dakaras neįsibegėjo, dar esame šiek tiek išrankūs ir išlepę. Dušas ir klozetas yra viename ir tame pačiame kvadratiniame metre, nors kitų laisvų kvardratinių metrų vonios patalpoje yra sočiai, bet prie tokių buitinių smulkmenų galime kabinėtis tik šiomis dienomis, nes vėliau apie tai galėsime tik pasvajoti. Rytoj laukia komandos automobilių atsiėmimas iš uosto ir kitos įdomybės, kokios pamatysiu rytoj. 

Labanaktis ir labas rytas.

Sunkiausia antros dienos Dakare dalis buvo ta, kad ji prasidėjo praėjus 3 valandoms po pirmos dienos pabaigos. Kadangi aš komandoje atsakingas už Land Cruiser’io 4 Dakar vairavimą, tai šį rytą turėjau užduotį su kitais vairuotojais važiuoti į uostą atsiimti automobilio. Į vietą atvykom vieni iš pirmųjų, priekyje mūsų buvo kitos dvi komandos iš Lietuvos. Gerai, kad per ilgai nemiegojom, kitaip būtume ilgai ir nuobodžiai stovėję eilėje.  

Atgavom raktelius, shuttle busas nuvežė į parkingą, o ten kažkoks automobilistų rojus, šių metų Dakar Classic klasė yra tikras džiaugsmas automobilistams. Minutę net buvau praradęs protą kai puoliau visus iš eilės fotkinti ir filmuoti. Teko susitvardyti, nes būčiau užtrukęs keletą valandų. Atsiemę vykome į nulinį bivaką, kuris skirtas paruošti techniką po kelionės lenktynėms, bet prieš tai dar ir techninei komisijai. Prieš atvažiuojant čia buvo vidinių baimių, kad būsiu čia kaip „šuns penkta koja”, bet nuo pirmų minučių gavau darbo, visą dieną jaučiausi įsitraukęs, tikiuosi, kad ir kitiems taip atrodė. O dienos pabaigai gavau pasukinėti ir sportinio bolido varžtus, kadangi varžtai buvo stabdžių sistemoje, tai bent žinosiu, kad jei kažko ir pridirbau, tai Benediktas dėl to lėčiau nevažiuos…  

O bet tačiau, svarbiausias dienos darbas, aišku, buvo padaryti kavos Nasserui, už ką gavau žaibą. 01:11 Jeddah, 5 valandos ir 9 minutės iki žadintuvo. Visai neblogai, lyginant su vakar.

Tarpas tarp antros dienos ir trečios buvo dvigubai ilgesnis nei po pirmosios, t.y. 5 valandos, tai ryte jaučiausi netgi šiek tiek pamiegojęs. 7:00 pusryčiai viešbutyje ir su technikų komanda pajudu į nulinį bivaką prie stadiono. Technikų laukia daug darbo, reikia baigti ruošti Hilux’ą prieš testus kartu su Toyotos komanda. Reikalai rimti, tai svarbiausia buvo nesimaišyti, o dar geriau ir kažką naudingo padaryti. Tai su kolegomis vairuotojais bandėm apklijuoti vieną nedidelę kėbulo detalę juoda plėvele. Į procesą teko įsikišti kitiems, ko pasekoje rezultatas tapo pakankamai geras.

Vėliau atsitiko labai netikėtas dalykas, Hilux’as buvo paruoštas testams (ne ne, ši dali buvo labai tikėtina), netikėta buvo, kad buvau pasodintas į šturmano kėdę pirmajam testiniam išvažiavimui bivako apylinkėse. Tiesa šturmanauti nieko nereikėjo, gal sakyčiau, turėjau būti dešinys veidrodis ir gal dar koks stumikas būčiau galėjęs pabūti, jei lenktyninis automobilis būtų netikėtai sustojęs. Bet viskas praėjo sklandžiai. Nieko daryti nereikėjo. To smagumo man jau būtų ir užtekę visai dienai. Bet paskui važiavom į testus, buvo mano pirmas apsilankymas dykumoj, gal tiksliau būtų, dykumos pakrašty, bet per ateinančias Dakaro dienas, manau, dar prisibūsiu toj dykumoj. O šis dykumos pakraštys atrodė labai niūriai, nes buvo labiau panašus į savartyną, nei į dykumą. Kitą kartą, kai McDonalde prie Coca Colos negausiu šiaudelio, vėl pagalvosiu ką čia mes nuo ko saugome?

Baigę testus, grįžome į bivaką, sustatėm viską į vietas ir šį vakarą gavom galimybę pasiilsėti šiek tiek ilgiau. Vakarienė Džedoje, netoli viešbučio pas vietinius libaniečius, grįždamas užsukau į vietinę 24/7 parduotuvėlę, kurioje gavau šalto Holsten alaus, tiesa 0.0, bet vistiek labai skanaus.

6:20 skamba žadintuvas, keltis iš patogios ir šiltos lovos nėra lengva. Dar dvi naktys tokios prabangos ir baltus patalus pakeisiu į miegmaišį ant sulankstomos lovos palapinėje. Bet šią naktį turėjome padoraus laiko pamiegoti, dar reikia tik kelių minučių išsibudinti. Pusryčiai viešbutyje, pusvalandžio kelionė į bivaką, jau pradedu jaustis „savas”, nes jau žinau ką reikia daryti atvykus, kur ir kokie daiktai padėti, o tai pirmosiomis dienomis kėlė ne mažą stresą, nes visko turėjau klausti. Kadangi bivakas nesikeitė, iš vakar viskas sustatyta, nieko per daug įrenginėti nereikia, tai ir to darbo man per daug nebuvo, skirtingai nei technikams, kuriems per šiandien dieną kovinę techniką reikėjo pilnai paruošti techninei komisijai.

Bet tada gavau ypač svarbią užduotį. Eiti į kovido testavimo centrą ir išsireikalauti komandos narių PGR testų rezultatus, kurių niekaip negauname epaštu, kaip buvo žadėta. Užsikūriau elektrinį paspirtuką – motociklą Beaster ir nurūkau paskui save palikdamas dykumos dulkes…, nu ok ok, čia jau truputį fantazuoju, dulkės buvo asfalto. Nuvažiavęs supratau, kad nepasiemiau kaukės, teko padaryti dar vieną ratuką ant moco. Pusvalandukas eilėje ir misija įvykdyta. Visų komandos narių PGR testų rezultatai mano rankose. Ir ne šiaip rezultatai, o visi NEGATIVE.

Po tokios stulbinančios sėkmės šiandien galėjau jau nieko ir neveikti, tik maudytis šlovės spinduliuose , bet kuo toliau tuo labiau įgaunu komandos technikų pasitikėjimą (bent jau man taip atrodo ), tai vėl pasisekė ir leido prisiliesti prie bolido varžtų . Tiesa, prie labai rimtų varžtų gal dar ir nesiliečiau, bet prie zatiaškių (užtraukiamų dirželių) tai jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Dar vežiau permontuoti vieną padangą, buvau palindęs po Hiluxu, ten padariau selfį , o ką ten daugiau veikti? Viriau kavą, jungiau generatorius, fotkinau ir filmavau, vnž. VIP.

Ir čiut neužmiršau, praėjom admimistracinę komisiją, gavom apyrankes, pakabučius, lipdukus, sekimo sistemą automobiliui, dabar jau esu oficialus Dakaro dalyvis

Šios dienos pabaigoje supratau, kad ketvirta diena nuliniame bivake pradeda atsibosti, norisi jau judėti per tas neaprėpiamas Saudo Arabijos platybes, o dar labiau norisi pagaliau pradėti lenktyniauti. Bet iki dienos pabaigoa buvo dar ir dienos pradžia. Rytas jau kaip koks rutininis gavosi, tai šią dalį praleisim, o atvykus į bivaką iš kart gavau (kosminę) užduotį. Turėjau padobulint Toyota Gazoo Racing Hilux’ą , tiksliau tai gAAAAzo pedalą! Čia ne tas pats kas prieš dvi dienas stabdžių sistemos varžtus sukinėt (ten buvo stabdžių diskų apsaugų varžtai, jei kam įdomu), čia jo didenybė GAZAS !  

Ir prašau čia nenuvertinti manęs, dėl to, kad tai buvo atsarginis gazo pedalas, ne tas kur mašinoj yra ir kurį spaudžia Benediktas . Bet vien ta mintis, kad sugedus pagrindiniam pedalui ( tuk tuk tuk į medį tris kartus, dainavo kažkada Keistuoliai, tikiuosi taip neatsitiks) bus panaudotas tas, kurį aš paruošiau naudojimui sportiniame bolide (nu ten reikėjo skylę varžtui išgrežti ir išfrezuoti vietos traukutei, čia vėl paaiškinu smalsuoliams) mane jaudina. Ypač jaudina ta perspektyva, kad kažką ten ne taip išgrežiau ir viskas bus blogai, varžybos baigtos, kraunamės daiktus, važiuojam namo…  

O paskui darėm bendrą komandos nuotrauką, saulė plieskė į akis, atsimerkti negalėjau, tikiuosi super mega PRO komandos fotografai ten sufotošopins viską, kad atrodyčiau gerai, mano akys rudos, jeigu ką, neuždėkit mėlynų, prašau. Ačiū. 

Dar vėliau techninė komisija, akreditacijos pilotams, vnž., biurokratija visokia, baisi nuobodybė, o kai kam dar ir kalnas nervų. Bet kaip matėte per žinias, viskas visiems pavyko, TA galioja iki kitų metų Dakaro, arba trumpiau, aš tiksliai nežinau, su rimtu pirkėju kainą derinsim prie automobilio , kaip pasakytų tikras Kauno „perekūpas”…  

Dabar kai rašau šį sakinį, šioje laiko zonoje, yra be kelių minučių 2022 metai. Aš vis dar bivake. Ten kur ir norėjau būti per šių metų sandūrą. Daug žvaigždžių turėjo susidėti į vieną liniją, kad šiandien būčiau čia kur esu, su tais su kuriais esu. Ne tik čia, fiziškai, bet ir širdyje, su visais kuriuos Myliu, gerbiu ir noriu būti. Daug planų turėjau 2021 metams, turbūt pavyko visi ir dar daugiau, o tie kurie nepavyko, turbūt ne tokie svarbūs buvo, nes jiems pritrūko dėmesio, jėgų, motyvacijos ir žvaigždžių vienoje linijoje. Dar daugiau planų ir įdėjų turiu 2022 metams. Kažkas pavyks, kažkas ne, pamatysim.  

Su Naujais metais, kad ir ką šis palinkėjimas jums reiškia! 

Miegoti pirmą naujų metų naktį nuėjau lyg būčiau padoriai, bet kultūringai atšventęs, apie 3:00, tik keltis reikėjo kaip į darbą 6:00. Ne visai pavyko, šiaip ne taip išsiverčiau iš lovos 6:25. Tada greičio susiruošimas, pusryčiai, išsičekinimas iš viešbučio ir pajudu į pirmo 2022metų Dakaro etapo, tiksliau prologo startą, nuvežu abu lenktyninkus iki Toyota Gazoo Racing Hilux’o, kuris dar priparkuotas nuliniam bivake ir paskui juos važiuodamas pasiekiu oficialų Dakaro 1A etapo View point’ą. Organizatoriai pasirodė šiek tiek ne sveiko proto, nes lenktynių žiūrėjimo taškas kuriame dalyvių media komandos gali stebėti varžybas, filmuoti kažką, kalbinti nieko bendro su lenktynių trasa neturi. Čia lyg išsiperki Eurolygos akreditaciją ir tau leidžia filmuoti Akropolio parkinge. Nu gal netyčia čia praeis koks nors krepšininkas, tai galėsit pafilmuoti, pakalbinti. 

Bet šios dienos didžiausi įspūdžiai buvo beveik ne apie Dakarą, o apie pačia Saudo Arabiją, nes teko nuvairuoti maždaug 900 km. Ir po trijų valandų miego, galiu prisipažinti, lengva nebuvo…  

O apie Saudo Arabija net nežinau ką pasakyti, man tai labai naujas kraštovaizdis, tokio dar nebuvau matęs. Platūs ir pakankamai geri keliai, nesibaigiantys toliai smėlynų, uolynų ir nei vieno žalio augalo. Nei vieno. Jokio. Nulis kokios nors veiklos iš žemės ūkio ar pan. Totali plynė kaip po atominės bombos sprogimo (lyg būčiau matęs kaip tai atrodo ). Važiuoju ir galvoju, kaip ten prieš tūkstančius metus vyko migracijos procesai. Maždaug ateina gentis iš Afrikos stepių, apsidairo gerai, pakrapo galvą, pasibarsto galvą smėliu ir nusprendžia apsigyventi Saudo Arabijoj…  

Jiems ką geresnių vietų žemėj per mažai buvo..?  

O pirmasis bivakas (šiaip antras, bet aną pirmajį vadinom nuliniu) pasitiko prie Hail miesto, šalia kažkokie ale kalnai, stiprokas vėjas, temperatūra tik apie +15° ir lietus!  

Čia liksim dvi naktis, tad miegui įsikūriau rimtai.

Akys jau limpa, iki.

Labiau šią dieną tiktų pavadinti Dakaro sirgaliaus dienoraštis, nes ši diena tokia ir buvo. Bivake buvau trumpai, dykumoje buvau ilgai. Įspūdžiai vo kokie.  

Pradėsiu nuo to trumpo pabuvimo bivake. Tai čia ta pirmoji naktis nebe prabangiame viešbutyje, o prabangiame Toyota Land Cruiser, tiksliau jo(s) bagažinėje atlenkus galinę sėdynę. Lovos transformacija kiek drastiškai per greita, bet pamiegoti visai pavyko, net ne tiek ir mažai valandų, bet rytas vistiek kažkoks nelengvas. Atsikeliam ir lekiam į starto vietą, kur šiandien buvo oficialus view pointas. Gazas dugnas ir kylam į smėlėtas kopas, vau, pasijaučiau kaip lenktynininkas. Vaizdai užkilus nerealūs, o vėjas visiškai realus, tenka užsisegti visus užtrauktukus ir užsimaukšlint kapišonus. Dar pernai prie teliko žiūrėdamas kasdieninę Dakaro apžvalgą, negalėjau net įsivaizduoti, kad šiais metais visus tuos vaizdus matysiu gyvai. O vaizdas kai iš už kopos atlekia sportinis bolidas, o jį pažeme lydi sraigtasparnis… yra vAAAu. Starte pažiūriu pirmuosius autimobilius, nufilmuoju Benediktą ir Filipe ir lekiam jų laukti prie finišo. 

Ten kopos daaar įspūdingesnės, laabai daug vietinių su Toyotom suvažiavę į kopas laukia pirmų motociklų, keturračių ir pagaliau automobilių. Bandom įkysti giliau į kopas, susirasti geresnę vietą, bet kopos duoda velnių ir sėdame po kelių metrų. Po šiokio tokio pasikapstymo iš padangų išleidžiam orą beveik iki nulio ir reikalai pajuda, varom per kopas net vėjas švilpia  

Vietiniai čia labai draugiški, pravažiuojant mojuoja, sveikinasi, kviečia prisijungti prie kompanijos. Tai mes taip ir padarome, sustojome prie vietinių kompanijos kurie užsikūrę laužą verda arabišką kavą, arbatą, valgo datules su kremu. Buvo visai linksma patirtis pabendrauti su kelis žodžius angliškai mokančiais arabais. Įdomiausia buvo išaiškinti iš kur mes esame, nes aišku jie gyvenime nėra girdėję apie Lietuvą. Bandžiau sakyti, kad tai Šiaurės Europa, kur yra Švedija, Suomija, bet ir tai nepadėjo, man pasirodė, kad šių šalių jie irgi nežino. Net Vokietija jiems nepadėjo suprasti Lietuvos lokacijos. Atsidaręs google maps, bandžiau rodyti tą mūsų Lietuvėlę, bet tada supratau, kad jų gaublys baigiasi maždaug ties Graikija, Italija, Ispanija ir Portugalija. Žodis Portugalija labai mums padėjo, kai parodėme, kad mūsų komandos co-driver yra iš Portugalijos. Tai ties ta vieta ir baigėm su geografija.  

Kol aiškinomės geogafinius niuansus, išvirė kava, patiekė ją mažame moliniame puodelyje, espresso kavos dydžio porcija, spalva maždaug kaip smėlio su vandeniu , skonis irgi . Juokauju. Skonis man nelabai įprastas, bet užkandus su datule visai įdomiai gaunasi. Šiaip per gyvenimą dar ne tokio brudo esu gėręs, po kurio dar paskui ir pasėkmės ryte būna. Dar gavome paragauti arbatos, tai čia nieko naujo, stipri juoda arbata su labai daug cukraus, nors tiesa sakant, nežinau kaip jie ją saldino. 

Pagaliau pasirodė pirmieji motociklai, pirmas keturatis su Laisvydu už vairo. Ir pagaliau automobiliai. Įspūdžių negaliu atpasakoti, nesu tiek raštingas. Todėl tik vienas žodis VAU . 

Per dieną užklupusios emocijos visiškai mane ištaškę, grįžus į bivaką, man jau buvo koma, nors automobilio termometras rodė +14°C, bet jausmas buvo kaip kokie +1°C. Turbūt nuovargis davė rezultatą. Net vakarienė nepadėjo sušilti. Tik karštas dušas konteinerinėj dušinėj šiek tiek atitirpdė mane, tai kol vėl neatšalau lindau į savo prabangią Toyotą, įsiviniojau į miegmaišį ir net nebeturėjau jėgų parašyti jums šios istorijos. Todėl rašau šiandien. 

Beje, apie Toyotas. Aš per šią savaitę (obą! Jau visa savaitė kaip aš čia ) pamačiau tiek Toyotų, kad per likusį gyvenimą tiek nebepamatysiu, dykumoje, kur stebėjom lenktynes, tai jokios kitos markės automobilių nebuvo. Ir 90% buvo baltos, likusių 10% spalvą apibudinti galima žodžiu „nenusakoma”. 

Bekraštė niekur nesibaigianti dykuma. Taip šiandien vadinasi mano diena. Organizatoriai šiandien vėl nusprendė, kad nėr čia ko, kad jų renginį žiūrės gerbėjai, tegul sportininkai patys sau pasivažinėja. Todėl mums buvo galima važiuoti tik į SS2 starto vietą. O tai buvo bekraštėj dykumoj, visiška lyguma, jokio kalniuko, posūkio rimtesnio ar pan. Kaip galbūt girdėjote iš lenktynininkų komentarų, lėkė tiesiąja gazas dugnas… 

Tai dabar apie tą gazą dugne. Gal girdėjote Benedikto komentarą, kad jam trūko greičio? O pamenate mano istoriją prieš porą dienų kaip aš gazo pedalą lenktynėms ruošiaus, tą atsarginį? Tai žinokit aš čia ne prie ko, gazo pedalas nesugedo, atsarginio naudoti neprireikė…  

Dar buvau „apmėtytas” akmenimis. O ko dar galėjau tikėtis stovėdamas išorinėje posūkio dalyje?  

My bad… 

Vėliau susipažinau su kupranugariais, buvo balti ir juodi. O vienas iš jų nusprendė pavaikščioti po kelią, kas man labai patiko, nes galėjau jį nufotografuoti. 

Ir bekraštė šimtus kilometrų besitesianti dykuma su nuliu ryšio. 

Tuo pačiu pervažiavome į naują bivaką, kuris dėl šiame regione praėjusių liūčių tapęs purvynu.  

O geriausia dalis buvo sriuba kurią virė komandos draugai. Ačiū jiems. 

O visiems kas skaitote dabar, labanaktis. 

Tikiuosi rytoj bus daugiau vaizdų ir istorijų. 

Jau pradedu jausti nuovargį susikaupti ir parašyti dienos įspūdžius, bet kadangi per pastarasias dienas sulaukiau labai daug sekėjų, kurie tikisi šio pasakojimo, tai jaučiu pareigą. 

Diena be pervažiavimo, reiškia ekipažas išvažiuoja ir grįžta į tą patį bivaką. Taip pat ir komanda. View point’o tašką gauname jau po ekipažo išvažiavimo į startą ir tai yra tiesiog greičio ruožo finišas. Iki taško nuo bivako apie 170 km., o sportininkams iki starto taško daugiau nei 200 km. Turime sočiai laiko, todėl ryte bivake dar sprendžiame buitines – technines problemytes. Išvažiavus dar reikia įsipilti kuro. Užsuku į pirmą degalinę pakeliui, kuri labiau panaši į Landsbergio sugriautą kolūkį, nei į degalinę. Bent jau mano prisiminimuose iš vaikystės, taip atrodė degalinė mano kaimo kolūkyje „Gegužės 1-oji”, ar kaip ten jis vadinosi, nebepamenu . Dyzelis, kažkodėl, čia daug brangesnis nei Džedoje, kur pyliau už 0,12€/litrą, o čia plėšikai lupikauja, už dyzelio litrą lupa net 0,16€ .  

Kelias iki greičio ruožo finišo susideda iš dviejų dalių, tiesiai 100 km. per dykumą ir į dešinę 60 km. per dykumą, kur į visas puses visiška lyguma ir tik beduinų lūšnos vidury niekur pastatytos. Aš, aišku, tą vieną posūkį sugebėjau pravažiuoti, nes tokioj nuobodybėj vairuoti nėra taip paprasta, migdo neįtikėtinai…  

Atvykus į vietą jau pradėjo finišuoti motociklai. Užvažiavome ant nedidelės kopos ir laukėme kol pradės važiuoti automobiliai, kad ta valanda kita neprailgtų teko nelabai patogiai išsirangyti ant vairuotojo sėdynės ir pasnausti vieną kitą posmą. Pažadino pralėkusi pirmoji Toyota, šokau iš mašinos, norėjau pafilmuoti kitus automobilius. Sekantis buvo Audi. Vėliau, žiūrėdamas rezultatų lentelę supratau, kad pirmąją Audi pramiegojau, tyliai rupužė važiuoja, lyginant su kitais automobiliais.  

Sulaukėm savojo bolido finišo ir patraukėm atgal į bivaką. Ten jau rutininiai dalykai. Kadangi grįžom anksti, dar gavaom priešpiečių. Buvo šiltos bandelės su įdaru, kurios aš nevalgiau. Makaronai paprašius. Čia jie su loterija, paprašai ir nežinai kokių gausi, ar su pesto padažu ir alyvuogėm ar su pomidorais ir sūriu. Man teko su pesto. 

Vėliau buitiakas įvairus, mechanikų komanda, kaip visada, darbų turi iki kaklo, o gal tiksliau iki nakties arba net paryčių. Ir čia tada, kai niekas nesugedę, tik profilaktika. 

Dar vėliau jau vakarienė, šį karta su šokiais ir muzika. 

Rytoj judam į Riyadh (Riadas) Saudo Arabijos sostinė, ten būsim net 4 naktis.

Dakaras baigtas. Tokia žinutė atėjo į komandos čiatą iš Benedikto. Tuo metu stovėjau vidury niekur dykumoje, kaip pastarasias kelias dienas jau buvo tapę įprasta. Ten buvo 4 greičio ruožo neutralizacijos zona, tai tokia vieta kur lenktyninkai turi padaryti privalomą nustatytos trukmės poilsį, motociklininkai pila kurą, nes jų bakų talpos neužtenka pravažiuoti viso greičių ruožo ir keičia popierinę kelio knygą.  

Gavęs tokią žinutę kurį laiką negalėjau patikėti tuo ką matau, bet tuo pačiu labai greitai atėjo suvokimas, kad čia ne bajeris, Benediktas už minutės neparašys „cha, geras bajeris… ” ar pan., todėl iš karto smegenyse įjungiau rėžimą „nesinervuok dėl to ko negali pakeisti”. Tuo metu komandos technikų vadovas buvo šiek tiek atokiau nuo manęs, skubiai nuėjau pas jį. Klausiu ką žinai daugiau, ar skambino Benediktas per palydovinį? Dar pačią pirmą dieną, prieš prologo greičio ruožą kai įsijungėm tuos palydovinius aparatus Artūras prasitarė, kad nekenčia šių telefonų. Klausiu kodėl? Sako, nes jei jis suskamba būna kažkas labai blogo… 

Toliau viskas vyko žaibiškai, skubiai renkama informacija, kas kaip, kur, kas pažeista automobiliui, ką daryt ir t.t. Jau tada buvo aišku, kad lenktynės baigtos, reikia tik padaryti taip, kad automobilis stovėtų ant ratų. Skubiai suderinamas detalių gavimas iš komandos partnerių, pasiemam jas ir tiesiu taikymu pas ekipažą, kažkur ten dykumoj, tiesiausiu tašku per dykumą.  

Nors ekipažui Dakaras jau buvo pasibaigęs, man atsitiko mini Dakaras! Tas jausmas keliasdešimt kilometrų lėkti per dykumą, šokinėti per kalniukus, bandyti nuvažiuoti reikiama kryptimi, ar privažiavus geležinkelio pylimą akimirką pagalvoti, o kas dabar, kaip mums jį perlipti? bet pavažiavus kažkiek rasti pralaidą, kur Land Cruizeris tilpo pravažiuoti tik užlenktais veidrodėliais, vėliau pravažiuoti pro pačią tikriausią beduinų bivaką, su kupranugariais „kieme”, arba kai Artūras sako – važiuok tiesiai link to automobilio tolumoj kur matosi tik nedidelis tamsus plotelis, o privažiavus pamatyti, kad tai visai ne automobilis, o kritęs kupranugaris, jau bebaigiąs suirti.

Vaaau! Ir galų gale, kai jau beveik privažiavom reikiamą tašką, atsidūrėme greičio ruože, lekiant šalia jo, mus aplenkė Juknevičiaus „lapė”, pralėkė keli didžiuliai Dakaro sunkvežimiai…  

Bet po kelių minučių privažiavome vietą kur įvyko skrydis. Greitai teko grįžti į realybę, čia mes ne paDakarinti atlėkėm. Kas vyko paskui labai gerai parodyta Arūno ir kitų media komandos narių filme. Pažiūrėkite Benedikto youtube kanale. Ten niekas nesuvaidinta. 

Super technikų komanda be žodžių ėmėsi darbo. Liko tik netrukdyti, o esant galimybei padėti. Vienu tokiu momentu, kai galėjau pridėti ir savo ranką man atsitiko svarbiausia akimirka šiame Dakare. Net išdrįsau pasakyti palauk, turiu tai nufotografuoti. Ir man ta nuotrauka yra svarbiausia nuotrauka. Todėl šį kartą, prie šio dienoraščio ji bus tik viena. Man ši nuotrauka yra tai kodėl aš, o tai yra Trelo yra Dakare. Todėl, kad aš visada tikėjau, kad yra tokių technikų, kokius aš pamačiau čia, viso šio Dakaro metu, todėl, kad Trelo tuo tikėjo. Mes – Trelo čia esame todėl, kad ir jums visiems norėjome tai parodyti.