Lietuvoje nuo 2023 metų paskutinis gegužės šeštadienis minima kaip Automechanikų ir autoelektrikų profesinė diena. Nors šių profesijų atstovai nuolat atsiduria trūkstamų profesijų sąrašuose, ne kiekvienas ryžtasi rinktis tokį kelią – dažnai nevilioja nei didesnis atlyginimas, nei karjeros perspektyvos. Kodėl taip yra? Jau daugiau nei dešimtmetį automechaniku dirbantis Valdas Lukošius sako, kad žmonės šių specialybių darbus apipina klaidingais įsivaizdavimais ir stereotipais.

UAB „Trelo“ dirbantis Valdas įsitikinęs, kad iš tiesų toks darbas yra ne tik įdomus, bet ir reikalaujantis nemažai žinių bei tinkamo išsilavinimo. Neužtenka „tik kažką pakrapštyti“ – reikia analitinio mąstymo, problemų sprendimo įgūdžių. Kaip pats sako, nors šių profesijų darbas sunkus, didžiausią džiaugsmą suteikia suremontuotos transporto priemonės variklio garsas.

Valdai, kaip nusprendei pasirinkti automechaniko profesiją?

Apie šią profesiją galvojau nuo vaikystės. Pirmas susidūrimas su technika buvo tada, kai padėjau tėčiui surinkti traktorių – visą nuo mažiausio varžtelio. Dabar tam traktoriukui jau daugiau nei 30 metų, o jis vis dar puikiai atlieka savo funkciją. Mane sužavėjo pats procesas, todėl ėmiau domėtis ir gilintis į technikos sritį. Galiausiai baigiau mokslus ir jau daugiau nei dešimtmetį dirbu automechaniku.

Automechanikui tenka atlikti daug skirtingo pobūdžio užduočių, bet jos visos sukasi aplink vieną pagrindinę ašį – išspręsti problemą, kad transporto priemonės tvarkingos išriedėtų į gatves. Kas tavo darbe tau labiausiai patinka?

Labiausiai man patinka ieškoti gedimo priežasties, kai tenka pasukti galvą. Žinoma, automechaniko darbe neišvengiamai yra ir monotoniškų darbų, tokių kaip ratų ar stabdžių kaladėlių keitimas, tačiau visgi sprendimų paieška man yra arčiausiai širdies. Automechaniku dirbi daugiau nei 10 metų. Kas pasikeitė per tą laiką tavo darbo srityje? Kas dar laukia? Autotechnika yra kaip gyvas organizmas – viskas nuolat keičiasi. Transporto priemonėse atsiranda daugiau elektroninių funkcijų, kurios padeda valdyti automobilį, stebėti variklio darbą. Pavyzdžiui, anksčiau didelis privalumas buvo elektriniai langai ar ABS be avarinio stabdymo funkcijos, o dabar tokios funkcijos jau nieko nebenustebina. Kartu didėja ir reikalavimai darbuotojams – keičiantis technologijoms, turi augti ir darbuotojų kompetencijos.

Kokie, tavo nuomone, yra dažniausi mitai ir stereotipai apie automechaniko ir autoelektriko darbą?

Visų pirma, žmonės vis dar turi neigiamą požiūrį apie automechanikus ir autoelektrikus. Dažnas galvoja, kad tai paprastas, mažai žinių reikalaujantis darbas. Vis dar vyrauja žeminantys apibūdinimai – automechanikus vadina „tepaliniais“, elektrikus – „trumpa faze“. Tačiau realybėje viskas kitaip. Dirbant tokį darbą, svarbu atrodyti reprezentatyviai ir dirbti tvarkingai. Negali, visą dieną tvarkęs variklį, tiesiog su tepaluotomis rankomis sėsti prie vairo – ištepsi saloną, kurį išvalyti kainuos daugiau laiko ir pinigų nei atliktas remontas. Nebūsi nei pats patenkintas, nei klientas. Kalbant apie klientus – labai svarbus požiūris į juos, stengiamės palikti gerą įspūdį. Autoelektrikams taip pat keliami dideli reikalavimai – jie turi turėti tvirtas žinias ir mokėti jas taikyti. Kai automobilis atvyksta su gedimu, tai kaip žmogus pas gydytoją – nuo mechaniko išsilavinimo ir patirties priklauso, kaip greitai bus rastas gedimas ir automobilis „pasveiks“.

Europoje trūksta automechanikų ir autoelektrikų. Jauni žmonės dažnai pasirenka kitas sritis. Kaip manai, ko reikia, kad daugiau žmonių norėtų rinktis šias profesijas?

Pastebiu, kad jauniems žmonėms trūksta ambicijų – vyrauja požiūris „nenoriu dirbti, bet noriu gauti pinigus“. Mechaniko profesijai tai negalioja – čia reikia daug stengtis, mokytis, norėti tobulėti. Taip pat manau, kad norint pritraukti daugiau jaunimo, būtina keisti visuomenės požiūrį į šią profesiją, kurti teigiamą įvaizdį. Aišku, svarbu ir tai, kad mokymo programos būtų aktualios, paruoštų žmogų darbui realiomis sąlygomis. Norėčiau, kad būtų daugiau autosporto populiarinimo – Lietuvoje per mažai erdvių, kuriose greičio mėgėjai galėtų susiburti, trūksta edukacijų. Daugiau renginių, daugiau įtraukties – tikiu, tai prisidėtų prie profesijos populiarinimo.

Automechaniko ir autoelektriko darbas, ko gero, ne kiekvienam. Kokių žmogiškųjų savybių reikia tokiam darbui? Kam turi nusiteikti žmogus, svajojantis apie šią profesiją?

Reikia aistros darbui. Kaip mėgstu sakyti – reikia, kad venomis tekėtų ne kraujas, o tepalai. Reikia nusiteikti, kad rankos ne visada bus švarios, kad bus ne tik laimėjimų, bet ir nesėkmių. Tačiau kai dienos pabaigoje, suremontavus automobilį, išgirsti variklio garsą, kuris skamba tarsi simfonija ausims – tai atperka visus dienos ar net kelių dienų rūpesčius. Tada supranti, kad tai daugiau nei darbas – tai svarbi tavo gyvenimo dalis.