Visos kelionės nuo kažko prasideda. O šiuo atveju viskas prasidėjo oro uoste. Šešiolika treliečių su lagaminais, puikia nuotaika ir ryžtingu nusiteikimu susirinko ten, kur kyla lėktuvai. Šį kartą į saulėtąją ir smėlingąją Saudo Arabiją. Taip, jaudulio buvo, tačiau visgi tai ne eilinė kelionė, o kelionė į Dakarą, kur laukia ekstremalios gyvenimo sąlygos, netikėtumai, nuotykiai, kur galėsi kolegą pažinti ne tik laimėje, bet ir nelaimėje. Išklausę įkvepiančios TRELO vadovo Donato Mockaus kalbos, visi, praėję  reikalingus patikrinimus sulipa į lėktuvą. Kai kurie dar pažvelgia pro petį į Lietuvos pilką Lietuvos peizažą, kurį netrukus pakeis kiek kitoks vaizdas. Ilgas skrydis ir kelionė autobusu į pirmąją stotelę –  į Džedą. Atrodo, kad veiduose vis dar šviečia gera nuotaika, nors kūnai prašo poilsio.

Ką daryti nuvykus į Saudo Arabiją? Ne, neieškoti artimiausio haremo, o bandyti susilieti su aplinka. Tam labai praverčia arabiški galvos apdangalai. Dalis komandos vyrukų būtent tokiais ir pasipuošė. Ar lengva atskirti juos nuo vietinių? Nepasakysime, bet pastangas įvertinsime. Kol vieni bandė neišsiskirti iš aplinkos, kiti  mieliau rinkosi vietinių gražuolių aka katinukų draugiją (kalbame apie Justiną). Šią dieną buvo sužinota, kad Saudo Arabijoje po saulėlydžio net mažajojo kojos pirščiuko neįmerksite į vandenį, bet nėra to blogo, ko nepataisytų gera vakarienė su kolegomis.

Kelionės diena. Komanda leidžiasi į Bišą. Treliečiai sėda į baltutėlius „Toyota“ automobilius ir išrieda į ilgą kelionę. Žinoma, berniukai yra berniukai, todėl dar prieš išvažiuojant buvo būtina padriftinti purvo balose. Neįtikėtina, tačiau Saudo Arabijoje ne vien smėlis. O tai reiškia, kad balti automobiliai liko ne tokie balti. Bet kam tai rūpi? Svarbu, kad visi reikalingi kilometrai būtų įveikti. Donato Mockaus pasiūlymu, pasirenkamas kelias pajūriu. Labai romantiška. Prieš akis šimtai kilometrų, todėl reikia sustoti pailsinti kojas ir pasižvalgyti po Saudo Arabijos platybes. Pirmą kartą matantiems, tai tikrai kvapą gniaužiantys vaizdai. Kiek buvo keista keliuose prie vairo matyti paauglius. Pasikalbėjome, trelietė Erika išsiaiškino, kad jiems vos po penkiolika. Tuo metu, mūsų komandos komunikacijos vadovas Paulius, dar tik keliavo  link Saudo Arabijos iš Šri Lankos. Ir, aišku, taip pat su nuotykiais: vėluojančiais skrydžiais, ir Saudo Arabijos stebuklais, kurie nutinka tik čia: verslo klasės lėktuvo bilietas buvo pigesnis nei verslo klasės. Bet kokiu atveju, dėkojame, visiems dievams, kad  Paulius  prie komandos narių prisijungė gyvas ir sveikas.

Vėliau sekė ir viešbučio medžioklė, kuri nėra tokia lengva, kai vyksta Dakaras ir visi viešbučiai pilnutėliai. Kodėl teko ieškoti viešbučio, paklausite, nors viskas buvo rezervuota iš anksto? Todėl, kad atvykus į vietą paaiškėjo, kad viešbutis yra renovuojamas ir jokių svečių nepriims. Gera staigmenėlė. Bet TRELO komanda ras išeitį iš bet kokios padėties! Ir nakvynės vietą bendromis pastangomis pavyko rasti. Viščiukai po vakarienės suskaičiuoti, lagaminai išdalyti, galvelės ant pagalvėlių padėtos. Ryt jau Dakaras!

Prologo diena. Arba kitaip, susipažinimas su tuo, kas mūsų laukia: dalyviais, vieta, aplinkybėmis. Pamatykime pirmą Dakaro dieną Pauliaus akimis:

Pirma Dakaro ralio diena. Prologas. Pamoka apie tai, kur nereikia dėti kamerų.

Po gana ilgų prasto miego naktų, šiąnakt išsimiegojau kaip kūdikis. Kaip padėjau galvą, taip ir prabuvau. Žadintuvas turėjo skambėti 6:20, prabudau 6:19 (na ir punktualumas!). Rytinis dušas, susiruošimas, pusryčiai, ir 7:30 su visa Trelo komanda susitinkame sutartoje vietoje. Važiuojam į prologo startą. Atvažiuojam. Tada paiškėja, kad čia finišas Apsisukam ir važiuojam toliau į startą. Ilgai netrukę jį surandam. Išsipakuojam ir – viskas prasideda. Iš tikrųjų, buvau jau kiek ir primiršęs, kiek emocijų ir adrenalino sukelia vien ralio stebėjimas (taikoma ir tais atvejais, jei nesame užkietėję autosporto fanatikai)! Pirmieji startuoja motociklininkai, po jų seka automobiliai. Yra žinoma, kad mėgstu GoPro padėti gana rizinkingose vietose. Pralekiant pirmam automobiliui, kamera gauna niuksą. Kiti pravažiavimai saugūs. Pralenkiant Rokas Baciuška automobiliui, GoPro pabyra į dalis. Skamba, savaime suprantama, žiauriau, nei yra iš tikrųjų. Labiausiai sulūžo tas iš AliExpress parsisiųstas trikojis, kamera iš esmės sveika – užteks pakeisti vieną dangelį ir jos kojeles ir bus, praktiškai, kaip nauja. Su padangos žyme ant priekinio ekrano. Bet žmonės sakė, kad galėčiau dabar kokiam nors Dakaro ralio fanų aukcione parduot už brangiau. Bet neparduosiu

Pravažiuoja laukiamiausias ekipažas – Benediktas Vanagas! Po jo iškart greit susipakuojam ir lekiam į finišą, kad ten jį ir pasitiktumėm. Spėjam, pasitinkam, vienu kitu žodžiu apsikeičiam. Kaip ir viską pažiūrėjom, traukiam valgyt. Tradicinio arabiško maistu, pavadinimu McDonalds. Tokie pirmieji pietūs. Po jų nusprendžiam keliauti prie didžiausios Saudo Arabijoje užtvankos – King Fahad Dam. Deja, rasti jos nelabai pavyko, kaip ir nepavyko rasti vandens šaltinio, kuris galimai turėjo būti užtvenktas. Žodžiu – nei vandens, nei užtvankos.

Sukamės ir traukiam atgal į Prologą, kad pasižvalgytume, kaip atrodo pralekiantys sunkvežimiai. Ir iš tikrųjų, jie atrodo belekaip. Toks aparatas lekiantis tokiu greičiu yra sunkiai nusakoma žodžiais.

Pasižvalgę į sunkvežimius, traukiam į bivuaką. Čia taip vadinasi vieta, kur lenktynių metu gyvena dalyviai, komandos, tech. personalas, vyksta įvairios procedūros ir pan. Mes, savo ruožtu, procedūras praeiname gana greitai, gaunama savo Daily Bivouac akreditacijas ir daug netrukę atsiduriame prie BV komandos. Pasilabinam, išgeriam kavos, ir tuomet laukia Andrius Laucius ekskursija po bivuaką. Viduryje niekur atsiradęs miestas su savo infrastruktūra, tvarka ir taisyklėmis tikrai vertas žavesio.

Bivuake praleidžiame 2-3 valandas, pavyksta gauti dakarinių suvenyrų ir keliauti atgal. Pakeliui stabtelim vakarienės, šį kartą labiau tradicinėje arabiškoje vietoje nei McDonalds (vadinosi „Elegant fork“, bet smarkiai abejočiau, ar valgymui duodami plastikiniai įrankiai yra labai jau elegant). Po vakarienės grįžtame į viešbutį, išsipurtome iš visur pribyrėjusias dulkes, dušas, duoklė socialiniams tinklams ir laikas miegoti. Ryt laukia dar viena nauja Dakaro diena.

Dakaras prasidėjo! Kaitina ne tik dykumos saulė, bet ir emocijos. Juk tai tikras Dakaras! O kaip ketvirta diena atrodė treliečiui Justinui? Skaitykime.

Tikrasis Dakaras 2025 man emocijomis prasidėjo Prologo metu, bet šiandiena buvo pirmasis ralio etapas, pirmasis tikrasis nuotykis ir tikros emocijos, kai ieškai vietos kurioje gali stebėti iš arti pro šoną skriejančius Dakaro dalyvius-lenktyninkus. Kažkiek savarankiškai, kažkiek sudėtingesniu reljefu. Atvykus į tikėtiną vietą kur turėti būti trasa. Pirma minutė ir net nespėjus susigaudyti kur randamės pro šoną pravažiuoja Lietuviai motociklininkai, o tai jau emocijų pliūpsnis! Ypač kai jie dar net pamojuoja atgal. O toliau emocijos tik dar labiau užsitūrbina! Nes paeiliui pro šoną skrieja ir kiti dalyviai. Vis geresnes vietas suradus, vis geresni kadrai vis didesnė šypsena veide! Kol vieną akimirką buvo galima tiesiog ranka pasiekti posūkyje pro šoną skriejančius lenktynininkus. Kiekviename žingsnyje vis nauja patirtis ir vis įdomesnės situacijos. Visgi tai tolima šalis ir kitokie papročiai. Kai turi išmokti daug visko! Bet vienas iš įsimintiniausių ir daugiausiai emocijų sukėlęs dienos vinis, kai Lietuvis lenktynininkas lenktynių metu tiesiog privažiavo prie sirgalių, šiuo atveju mūsų, ir sako: „pasidarom selfį, nes juk niekur neskubu“. Čia tiesiog buvo epic moment! Ir šiaip emocijos sprūsta per nuo saulės nugairintą veidą, ir nuo saulės suskeldėjusias lūpas pamačius pro tave praskrendant Lietuvių ekipažams. Emocijų pilna kiekviename žingsnyje ir jas visas išreikšti tikrai sunku, nes jų daug ir jos įvairiapusiškos. Bet trumpai sakant – NEREALU! O viso to norisi Dar ir Dar! TRELO jėga!!!

Penkta diena. Šiandien prasidėjo dviejų dienų etapas 48 chrono. Kiek pavyko išskaičiuoti, tai dalis trasos turėjo eiti per kopas. Kopos – tai vienas įspūdingesnių vaizdų Dakaro ralyje. Važiuojant į apžvalgos vietą radom laikiną serviso zoną ir aplankėme Benediktas Vanagas komandą. Gaila, nebuvo laiko palaukti paties Benedikto, nes norėjom suspėti į kopas. Kopos – tai žiauriai įspūdingos ir aukštos. Dalį kopų įveikėm su auto (ne visi), o kitą dalį lipome. Lipimas priminė kopima siena, kuri slenka žemyn. Sunkiai, bet įveikiau. Nuo kopos atsivėrė puikūs vaizdai. Nuotraukos to neperteiks. Pasitikom dalyvius, sirgom, šaukėm ir mojavom. Visa, kas gera turi ir pabaigą. Nusileidę nuo kopų iš batų išpurtėm smėlį ir patraukėm namo. Negalvokit, kad mes tuo smėliu taip lengvai atsikratėme smėlis buvo visur – ausyse, akyse, burnoj, barzdoj, kišenėse ir dar daug kur. Kambary po prausimosi visa patalpa pilna smėlio.

Mūsų tarpe nemaža dalis sergančių, bet nepasiduodančių. Palaikom vieni kitus morališkai, dalinamės vaistais. Ralį šiandien daugiausiai stebėjome kopose. Man paprastai smėlio kruopelytė tarp pirštų keldavo problemą, o šiandien lipant kopomis smėlio batuose buvo tiek, kad spausti pradėjo (kaip per mažo dydžio avalynė) , bet nuo to smagumo ir užsivedimo Dakaru buvo tik daugiau. Smagu, kad ir patiems pavyko išbandyti save bei visureigius sudėtingomis sąlygomis privažiuojant ralio stebėjimo vietas. Nauji įspūdžiai ir patirtys kasdien veža vis labiau!

Kuo giliau į dykumą, tuo daugiau nuotykių. Kuo ilgiau Dakare, tuo daugiau nusvilusių veidų, bet džiaugiamės, kad bent šypsenos  nedingsta. Kokia šeštoji diena Dakare? Treleitis Paulius davė interviu LRT ir papasakojo, ką TRELO veikia Saudo Arabijoje, koks gi tas Dakaras, kai esi pačiame įvykių epicentre.

O treleitis Julius dalinasi įspūdžiais:

Dykumoje smagu, šilumos netrūksta. 😀 Tokius vaizdus pamačius, visi rūpesčiai pasimiršta. Kelionė nėra sunki, tokia neeilinė patirtis ir tokie įspūdžiai viską atperka. Išeini mintyse visiškai iš savęs. Net sapnuose nesapnavau, kad kada gyvenime man būtų pasitaikiusi proga viską pamatyti iš arti. Manau, kad dabar Dakaro vaizdai persekios sapnuose.  Visa širdimi esu dėkingas TRELO už tokią galimybę ir tokius įspūdžius. Džiaugiuosi čia dirbdamas. 😀

Trelietis Donatas įvertino susitikimą su vietiniais pareigūnais:

Viešbučio savininkas sako, kad geriau kalbėtų angliškai, jei dar savaitę pabūtume. Ir abipusiai žinome, kad nė velnio Bet svarbiausia, kad nuo vakar intensyviai plušant vienam iš kolektyvo, mes išlydimi su sąskaita rankose. VISAI SUMAI!

Policija, kaip niekur kitur man netekę matyti, yra informacinės arba daugiausiai rekomendacinės reikšmės. Ir truputį primena.

Pakeliui į lenktynių trasos paieškas sutinkame kupranugarių bandą. Mes juos fotografuojame, bet didžiai mūsų nuostabai, jie mūsų ne.  Nors rodėsi, kad mes jiems ne mažiau keisti, bet justi, kad tik vidutiniškai įdomūs. Toliau rupšnojo kažką (neįsivaizduoju, ką tame smėlyje gali rasti) ir rūpinosi saviškiais.

Degalinėje užpylėjai sako: „VISA yes yes“, bet reikia atsiskaityti tik grynais apdairiai pamatėme gesintuvų muliažus, bet nepanaudojome to derybose dėl kuro kainos ar atsiskaitymo būdo. Gavome ranka rašytą sąskaitą už degalus ir pirmyn į kelią.

Kelyje mus pasitinka smėlio audra pereinanti į lietų. Žinote kas nutinka, kai susitinka smėlio audra su lietumi? , ir

 Šiandien važiavom medžioti trasos. Pritaikę, geodezijos ir tikimybių teorijos žinias patraukėme nusistatytu maršrutu. Važiavome standartiniu keliu, o po to gražiu asfaltuotu keliu, kurio nėra. Vat žemėlapyje nėra ir tiek. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mes į tą kelią ofroudiškai įvažiavom, nes jis dar uždarytas. Važiuojant tuo keliu sutikom nesamas fūras (kaip jos ten pateko mistika).

Pavažiavę kokius 30 km radom punktą, kur dalyviai kerta nesamą kelią. Toje vietoje sraigtasparniai leidosi už kokių 10–15 metrų, galvojom toliau teks keliauti kabrioletais. 😉

Pasukom link trasos ir radome kopas. Kopos ne tokios kaip vakar, bet gražios. Čia įdomiausia buvo mūsų pačių nuotykiai kopose. Buvom užklimpę, gavom iš vietinių pamokų ir šiaip smagiai palakstėm kopomis.

Sulaukę visų norimų dalyvių pradėjome rinktis daiktus, prisipūtėm padangas. Tiems kas nežino, kopose reikia nuleisti padangų slėgį, kad būtų geresnis sukibimas. Iki galutinio taško buvo likę kokie 400 km. Planavom nakvoti jau naujoje lokacijoje Taif. Buvo dilema, ar apvažiuoti per Bishą su +200 km, ar važiuoti nesamu ir neaiškiu keliu. Lengvi keliai – ne mums, 😉. patraukėme nesamu keliu, kuris sutapo su dalyvių pervažiavimu. Puikus ir nuostabus Asfaltas baigėsi už kokių 2 km ir likusius 40 važiavom žvyrkeliu, bekele, upės dugnu, kelio likučiais ir velnias žino kuo. Kaina  – 1 prakirstas ratas. Operatyviai pakeitėm padangą, nes specialistų ir patarėjų kalnai ir toliau nurūkom ieškoti civilizuotu keliu.Likusi kelionės dalis vyko be didesnių nuotykių. Na, vienas buvo – pagaminom reportažą LRT. O toliau sulaukėm lengvo lietaus, po to smarkaus, dar vėliau audros su žaibais ir vėliau sekė vaivorykštė. Atvykę į Taif apsistojom labai gražiam viešbutyje ir ilsimės.

Ryt medžiosim dalyvius atkarpoje Bisha – Al Henakiyah

Septintoji Dakaro diena. Vis dar karšta, o mūsų treliečiams, išvykusiems į Saudo Arabiją, dykumos dulkės, smėlis neatsibodo. Dar daugiau: jiems visa tai patinka vis labiau!

Trelietė Erika dalinasi įspūdžiais:

Tai ką matai ir jauti būdamas DAKARE yra nereali patirtis. Žodžiais neapsakyti! Garsas, vaizdas, sportinė technika, dulkės, viskas yra neatsiejama šio nuotykio dalis! Man pasisekė, kad esu čia ir su puikia komanda, kuri manim labai rūpinasi. Šiandien pasitikom sportininkus netoli finišo vietos. Nenusakomas jausmas, kai sveikini atvykstantį sportininką ir jis atsako – fantastika! Kelionė nėra lengva, čia daug iššūkių, tačiau tuo ir žavinga. Patiri fano emociją, pro plyšį pamatai sportininkų ir komandų vidinės virtuvės užkulisius, o su kolegomis susipažįsti visiškai netipinėje aplinkoje. Dar kelionė nesibaigė, tačiau jau dabar žinau, kad parsivešiu pilnus lagaminus, ne tik smėlio, o ir patirčių, įspūdžių, atsiminimų

Jau eina aštunta Dakaro diena. Dabar  aišku, kodėl Dakaras laikomas ištvermės išbandymu. O kaip mūsų treliečiai? Serviruoja nuostabių vaizdų, traukia dainas ir it kokie vabaliukai ropinėja per kopas paskui mašinytes, motocikliukus ir sunkvežimiukus.

O kaip Dakaras atrodo iš mechaniko perspektyvos? Mūsų trelietis Valdas dalinasi įspūdžiais:

Pamatyti Dakaro ralį savo akimis – mano svajonė. Atrodo ir daugiau neturiu ko pridurti. Tačiau kaip mechanikui pamatyti bent mažą dalį tos virtuvės, ypač bivuako užkulisių buvo kažkas TOKIO! Įspūdis toks milžiniško laikrodžio mechanizmo, kurio kiekviena dalis yra svarbi ir atlieka savo funkciją tam, kad viskas suktųsi ir veiktų tinkamai. Fantastika matyti tuos susikaupusius ir minučių tikslumu tech.aptarnavimą atliekančio personalo veidus, tikslius judesius ir sustyguotą veikimą. Man sunkiai dar sutelpa galvoje visas Dakaro ralio mastas, kuriame persipina inžinierių išmonė, tech.personalo tikslumas, žmogaus valia ir gamtos galybė. Šio neįkainojamo nuotykio su Trelo komanda niekaip neperteiksiu žodžiais, tai nereali komandinė patirtis. O Dakaras per TV yra kitoks, nes kai stovi ČIA ir pro tave praskrieja apie 2 tonas sveriantis ŽVĖRIS – visu kūnu pajauti tą jėgą ir pagarbą jį valdančiai komandai.

Dakaras nuostabu, bet visakas, kas gerai, negali trukti amžinai. Treliečiai jau pamažu kraunasi lagaminus ir keliaus į namus, bet prieš tai buvo praleista diena vietinės kultūros pažinimui.

Trelietis Vaidotas dalinasi įspūdžiais:

Devinta diena. Šiandien vietinis turizmas. Aplankėme Al Ulos senamiestį, kuris labai savotiškas ir įdomus. Nėra jis didelis, labai atstatytas ir paruoštas pramogoms. Po senamiesčio važiavome į užsakytą kelionę po Hegra. Šis miestas sukurtas Nabatėjų karalystės ir išskaptuotas uolose. Labai panašu kaip Petra (Jordanija). Aš Jordanijoj nebuvau, bet kolegos taip sakė… šiuose kraštuose labai gražios uolos ir kalnai. Labai labai. Po ekskursijos sekė kelionė prie Dramblio uolos. Ji taip vadinama nes… panaši į dramblį. Vėliau numetėm daiktus viešbučiuose ir patraukėm pasižvalgyti iš viršaus. Užkilom į Harrat apžvalgos aikštelę, kuri yra 1219 m aukštyje. Nėra auper aukštai, bet pakankamai, kad apsižvalgytum po apylinkes ir pažvelgtium į Al Ulos miestą. Iš ten nusileidom ir važiavom į senamistį pavalgyti. Senamistis pilnas žmonių, nes šiandien ketvirtadienis  (kaip mūsų penktadienis). Labai gražus naktinis vaizdas.

Šiandien dienos įspūdžių foto neperteikia…

Tiek šiam kartui. Einam miegot, nes ryt ilga kelionė link namų ir bus ilga 28 valandų diena.

Šįkart nebe Dakaras, o kultūra, istorija ir apylinkių tyrinėjimas Al Uloje.

Rytą pradėjome nuo pasivaikščiojimo po senąjį Al Ulos miestą. Miestas, kažkada buvęs piligrimų tarpine stotele pakeliui į Meką. Siauros gatvelės (nusivylimas, kad po jas neleidžia nardžioti turistams), rudo molio plytų statiniai duoda savo žavesio. Trumpam nusikeli į praeitį. Su Erika Vis prisėdom kavos ir valgiau, drįstu sakyti, skaniausią tartą gyvenime.

Vėliau – kelionė ir ekskursija į Hegrą. Čia jau istorijos mėgėjų rojus. Primenantis Petra Jordanijoje, ir nebaisiai kyla klausimų, kodėl – šie abu miestai, tai Nabatejų civilizacijos pėdsakai. Po Hegros sekė „Elephant Rock“. Pabandykit atspėt, kokią formą primena šita ola?

Po to nulėkėm greitai iki viešbučių, pasidarėm visus checkinus ir traukėm link Harrat apžvalgos aikštelės. Aukščiausia vieta, iš kurios atsiveria kalnai, slėniai, uolos – visas kraštovaizdis priešaky.

Vakare vėl sugrįžom į senamiestį. Tenka pripažinti, kad vakare jis atrodo kur kas įspūdingiau – jausmas, kad vaikštai po visiškai kitą vietą. Tikrai verta apsilankyti čia ir dieną, ir naktį.

Pavakarieniavę superkam lauktuves, grįžtam į viešbučius, susikraunam lagaminus ir miegot. Penktadienį laukia 1100 km kelionė iki Riado oro uosto.