Treliečiai Dakaro ralyje 2024

Treliečio dienoraštis

2024 metų Dakaro ralis, mums, treliečiams, prasidėjo ypatingai. Pradedant vykdyti Naujųjų metų rezoliucijas, subūrę nemažą sirgalių – reporterių komandą, išsiuntėme juos į Saudo Arabijos dykumas rimtai misijai: ne tik palaikyti Benedikto Vanago ir kitų lietuvių ralio trasose, bet ir skleisti lietuviškumo žinią Europai – „Vyčiai ateina”. Tam, kad mus išgirstų, mūsų komanda dosniai dalinasi vaizdais iš Dakaro ralio užkulisių, ko neparodo jokia televizija ir taip sukuria tikrą Trelorama visiems: tiems, kurie yra ištroškę ekstremalių motosporto vaizdų, ir tiems, kurie mėgsta egzotiškas kelionių vietas. Tikros ir nesuvaidintos emocijos, neredaguoti vaizdai iš treliečių telefonų ir įspūdžiai, aprašyti treliečio Pauliaus, nukeldins jus į tokį Dakaro ralį, tarsi patys jį patirtumėt savo kailiu.

1-oji diena

Susiruošimo ir kelionės diena. Ilgos kelionė. Susiruošimas – pakankamai standartinis – į lagaminą tik būtiniausi daiktai – savaitei laiko šį kartą gavosi 11,8 kg.

Su treliečiais susitikom oro uoste, ten – standartinės registravimosi, bagažo pridavimo, filmavimosi ir fotografavimosi procedūros, pasišnekučiuojam ir lipam į lėktuvą. Pirmas skrydis – Vilnius – Stambulas praeina sklandžiai ir gana greitai. Laiką prastumti padeda naujai pradėtas žiūrėti serialas „𝘎𝘺𝘦𝘰𝘯𝘨𝘴𝘦𝘰𝘯𝘨 𝘤𝘳𝘦𝘢𝘵𝘶𝘳𝘦” (rekomenduoju mėgstantiems fantastikos ir siaubo žanrus – pasirodė visai geras japonų produktas). Atskridę į Stambulą laiko turim realiai sparčiu tempu pereit iš vieno oro uosto galo į kitą, nes ten prie vartų jau „last call“. Sėdam į lėktuvą, kuris – pustuštis. Iš to skrendantys tik išlošė, nes praktiškai visi gavo po dvi, o kas – ir po keturias vietas, tad naktį „miegoti” buvo šiek tiek patogiau. Miegoti čia – kabutėse, nes klausimas, ar tas porą valandų snūduriavimo apskritai galima pavadinti miegu. Bet oh well. 5 val. ryto vietos laiku jau leidžiamės Riado oro uoste. Standartinė pasų kontrolė, bagažo atsiėmimas, pinigų keitimas, vietinių SIM įsigijimas, autonuomos reikalai reikaliukai, neapsiėję be niuansų niuansiukų, bet – mašinas turim, sėdam ir važiuojam. 1000 km iki AlUla – Dakaro ralio starto. Didžioji dalis kelio buvo, kaip čia pasakius – nuobodoka. Daug kilometrų ir už lango visiškai nesikeičiantis vaizdas. Panašų tokį jau yra tekę matyti Jordanijoje, bet Saudo Arabijoje jo tiek kartų daugiau, kiek ši šalis didesnė už Jordaniją, o tai yra – maždaug 24,5 karto

Vaizdas šiek tiek keistis pradėjo privažiavus Hai’l, o su besikeičiančiu vaizdu prasidėjo ir minimalūs nuotykiai – pagrinde grybaujančios navigacijos (Google Maps sako “sukite kairėn”, waze – “važiuokite tiesiai”, bet patys priimam sprendimą sukti į dešinę) ir neveikiančios ar šiaip XXX km spinduliu neegzistuojančios degalinės (o kuro jau kaip ir reikia). Bet degalinę surandam, pasipildom kuro atsargas ir toliau į kelią. Čia jau ir maršrutas kiek vaizdingesnis, ir net pasifotografuoti su kitais ekipažais randame kur

Galų gale, jau visai vakare pasiekiam AlUlą, įsiregistruojam į viešbutį ir gaunam savo prašmatnius, elegancija ir ekskliuzyvu dvelkiančius apartamentus. Galvojat, kad jau čia ir prasidės poilsis? Tikrai ne. Dar turim misiją – nuvykti iki pirmojo bivako ir Benediktas Vanagas komandai perduoti iš Lietuvos gabentą siuntą. Man teko ypatinga užduotis – komandos media teamui perduoti visas namuose paliktas atminties korteles. Tai dabar žinokit, kad kai matysit Benedikto komandos video ir nuotraukas, tai prie to, kad jie atsirastų ir išvystų dienos šviesą, literaliai būsiu prisidėjęs ir aš.

Iš bivako traukiam vakarienės. Ir pirmo šilto normalaus maisto (McDonalds gi normaliu maistu nepavadinsi). Pasisotinam, grįžtam į viešbutį ir, praktiškai po 40 valandų be miego, arba kitaip – 29 valandas trukusios kelionės – krentam į lovas. Toks tas pirmasis Dakaras. Tokia ta pirmoji diena, o priešaky – dar 7, net neabejoju, ne mažiau crazy dienos!

2-oji diena. Dakaro ralio prologo diena

Kaip ten sakoma – kaip padėjau galvą, taip ir atsikėliau Išmiegotos buvo visos valandos, kiek jų buvo galima išmiegoti. Ištaigingame, be galo stilingame ir ekskliuzyviniame kambaryje apsigyvenam su Benu – šią kelionę ir būsim kambariokais. Ryte atsikeliam, greitai susiruošiam ir keliaujam ieškoti, kur galima įsigyti pusryčių, kurie nėra bandelė. Išėję iš pastato pamatom, kur gyvenam – aplinkui įspūdingi kalnai (atvykus tamsiu paros metu ir po ilgos, bei kiek varginančios kelionės, nelabai ką jau aplinkui ir bematėm). Tai gi – einam. Surandam parduotuvę, apsiprekinam kiek padoresnio maisto, papusryčiaujam, įšaunam po vieną arabian style americano, susipakuojam į mašinas ir keliaujam į prologo startą. Apie tai, kaip sekasi rasti vietas, kur prasideda startai, parašysiu kituose postuose, bet iš esmės panašu, kad organizatoriai nusprendę žaisti slėpynes – „sveiki, šiandien ir vėl pasislėpėm, startą KAŽKUR susiraskit patys“. Tai iš esmės taip viskas ir vyksta – važiuoji MAŽDAUG kažkur, tada pamatai skraidančius sraigtasparnius, keliu pralekiančias lenktynines transporto priemones nu ir supranti, kad važiuoji teisinga kryptim. Tiesa, šiemet, pasak Donato, palengvinimas tas, kad organizatoriai buvo įmetę ViewPointo lokaciją, kas gelbėjo rasti, kur eina trasa. Bet man vis tiek nesuprantama, kodėl organizatoriai mano, kad renginys be žiūrovų yra smagesnis. Oh well

Tai gi, atvykstam į starto vietą. Maloniai nustebinęs dalykas – Lietuvių sirgalių gausa. Neįtikėtinas kiekis jų Dakaro ralyje! Ir visi palaiko visus ralyje dalyvaujančius lietuvaičius! Ralis prasideda – startas duodamas pirmiesiems ekipažams. Vaizdą ir jausmą sunku aprašyti ir nupasakoti, bet tai yra kažkas nerealaus! Smėlynus skrodžiantys automobiliai, motociklai, bagiai, keturračiai, sunkvežimiai – posūkis, tiesioji, įkalnė, nuokalnė ir t.t. Suprantu, kad pirmą dieną pamačiau turbūt tik kokius du procentus Dakaro ralio esmės, bet WOW. Net neabejoju, kad kitos dienos bus tik dar įspūdingesnės! Stebėdami ekipažus pakeičiam kelias lokacijas, pavyksta šiek tiek pasikarstyti olomis (man, kaip maugliui, tai neduok pavalgyt, bet duok kažkur užsikart). Pastebėję kelias dešimtis ekipažų nusprendžiam, kad šiai dienai ralio vaizdų jau kiek pakaks ir bandom išnaudoti AlUlą turistiniais tikslais. Kas, švelniai tariant, nebuvo visai sėkminga. Į Hegrą patekti galima tik su LABAI išankstinėmis rezervacijomis. Apsisukam ir važiuojam toliau. Prie Maraya koncertų salės (toks stiklinis pastatas dykumoje) patekti galima irgi tik turint bilietus į koncertą arba restorano staliuko rezervaciją. Ką gi, apsisukam ir važiuojam toliau. Trečias kartas nemelavo – į Harrat viewpoint patekti galima ir be jokių išankstinių rezervacijų. Vaizdas čia buvo įspūdingas – toks jausmas, kad atsidūrėm ant pasaulio krašto. Čia esančiame restorane net gi pavyko (be išankstinės rezervacijos) gauti ir staliuką vakarienei. Pasėdim, pavalgom ir traukiam link Bivako aplankyti Benediktas Vanagas komandos.

Atvykstam į Bivaką ir, surprise surprise – sorry, accreditation is closed. No accreditation, no enter, sir. O mūsų akreditacijos ir turėjo būti paliktos akreditacijos palapinėje. Ne vienas ir ne du telefono skambučiai ir kažkaip pavyksta susitarti su vienu iš ralio supervisorių, kad mus bent jau iki pagrindinių vartų į bivaką praleistų. Atvažiuojam iki jų, o čia jau sargybiniai griežtesni – no addreditation, no enter. Call your contact. Keletas ilgų ir nuobodžių skambučių, pokalbių ir, visgi – mūsų ateina pasitikti who the hell is Zachary. Pasikalba su vartų prižiūrėtojais ir finally – esam bivako viduje. Bivakas – tai didžiulė teritorija, kurioje bazuojasi visi ralio dalyviai – čia jie ir miega, ir gyvena, ir technika čia jų tvarkoma, čia yra ir maitinimo palapinės, ir dušai su WC ir visa kita. Nu toks ralio kempingas. Tik bėda, kad niekas jame neužsibūna, nes vykstant raliui bivakų lokacijas tenka keisti praktiškai kas diena. Tai įsivaizduokit, kokiu greičiu turi dirbti komandų personalas, kad viską spėtų vieną dieną išpakuoti, o kitos dienos ryte susipakavę išvažiuoti į kitą bivaką.

Privatų turą po bivaką mums praveda Vitoldas Milius (ekskursija – 10 balų iš 10), o po to šiek tiek pasišnekučiuojam su Benediktu ir Kuldaru – pasiklausom jų įspūdžių iš pirmos dienos ir realiai praktiškai sužinom jų šių metų ralio strategiją, bet neparduosim net už brangiai.

Bivake praleidę keletą valandų, judam link viešbučio. Paliekam automobilius, susirandam vietinę piceriją vakarienei ir, numalšinę kirminus, ramiais skrandžiais keliaujam miegot. Kol grįžtam, jau ir 1 val. nakties. Išvykti iš viešbučio susitariam 8.30. Rytoj laukia daug kilometrų. Ir daug Dakaro ralio!

 

3-oji diena. Stage 1. Arba murzių diena

Na ką – tikrasis Dakaro ralis prasideda Keltis anksti nereikia – iš viešbučio pajudėti susitariam 8.30. Šį kartą visi ekipažai pavyzdingi ir beveik niekas nevėluoja, tad išvažiuojam 8.45. Laukia nemažai kilometrų ir slėpynių žaidimas – rasti trasą Turime gavę keturias lokacijas, pagal jas ir bandom. Pirmoji – nevisai sėkminga. Atsiduriam ties įvažiavimu į greitkelį ir apsidairę suprantam, kad čia trasa – neis. Bandom iš naujo. Atvažiuojam į antrą lokaciją – parduotuvė. Panašu, kad čia trasa irgi neis. Tai ką – bandom laimę ir važiuojam tiesiog tiesiai tolyn nuo parduotuvės, nes kažkaip visi sugebam išskaityti, kad faktas yra vienas – trasa turi kirsti kelią, ant kurio mes esam. Tik neaišku kur. Važiuojam. 10 km, 20 km, 30 km, taip nuo minėtos parduotuvės nutolstam jau beveik 60 km. Žiūrim, pakelėj stovi mašina, kurioje sėdi, matyt, vietinis gyventojas. Suprask – gano kupranugarius. Paklausiam – hello, were is Dakar rally? Žinoma, kad žmogelis nieko nesupranta. Prieina prie mūsų mašinos, paspaudžia visiems rankas, nusifotografuoja. Klausiam dar kartą – Dakar? Rally? Wroom wroom? Žmogelis moja ranka dar tolyn. Ok, važiuojam. Pavažiuojam du kilometrus ir matom ant kelio policiją ir varžybų organizatorius. Valio – pataikėm ir trasą radom! Nuotykiai prasideda!

Sulaukiam, kol keli motociklininkai kirs pagrindinį kelią ir ką – pasileidžiam bekele paskui juos, ieškoti kokio nors vaizdingesnio trasos stebėjimo taško. Lokacija numeris 1 – laukinių arbūzų laukas. Paragavom – nepatiko. Vaizdas trasos irgi nebuvo itin džiuginantis – važiuojam trasos kraštu toliau. Privažiuojam kalno papėdę. Čia sustojam kiek ilgesniam dalyvių stebėjimui. Su Benas Rupeikis nutariam, kad smagiau bus juos stebėti nuo pat kalno viršaus, tad, pasiekę plaučių hyperventiliaciją, pasiekiam ir kalno viršūnę. Vaizdas visiškai nerealus, kaip iš kitos planetos – lavos uolienų kraštu vingiuojanti trasa ir ją skrodžiantys motociklininkai. Nerealu!

Pasimalę kalno viršūnėje, leidžiamės į apačią ir tuo pačiu keičiam trasos stebėjimo lokaciją. Privažiuojam posūkį, čia ir įsikūriam – juk ant posūkių įdomiau stebėti dalyvius, nei tik skrodžiančius tiesiąją. Prasideda ir automobiliai, kai kurie į posūkius įsipaišo taip gražiai, kad, regis, dar pora milimetrų, ir automobilis tikrai būtų išskridęs iš trasos! Taip stebim dalyvius vieną po kito. Ir renkam dulkes, nes ko jau ko, bet jų nuo praskriejančių automobilių tikrai netrūko. Juodi, spalvoti rūbai tapo pilkais, ant veido ir kojų taip pat jautėsi ŠIEK TIEK nusėdusių dulkių.

Čia dar svarbu paminėti viena faktą – atsitikusią dramelę – mano iphono ekrane pasirodo užrašęs „Storage is full“. Nu ta prasme! Greituoju būdu pavyksta prasitrinti senus failus ir vėl galiu džiaugtis papildomais 20 GB vietos nuotraukoms ir video. O jų čia tikrai daug prisidaro

Ateina pietų ir alkio metas. Sakysit – o tai iš kur gaut valgyt vidury niekur? Lietuvis ne kvailas, pasirūpina iš anksto. Į trasą keliaują Karolis Giga ir Mindaugas Augustaitis suorganizuoti sausi kareiviški daviniai, prisėdus ant lavos uolienų, bestebint Dakaro ralio dalyvius. Na, Dakaro ralio fanai, įsivaizduojat geresnius pietus? Ko gero sunkiai.

Bestebint, akimis ir kameromis fiksuojant dalyvius, ateina ir 16 val. O mums iki viešbučio (jau kitame mieste) dar apie 300 km. Tad, nori nenori, tenka pajudėti iš trasos.

Kilometrai iki viešbučio turiningi – reporteriai, taip sakant, dirba savo darbą ir sėdėdami ant galinės sėdynės rūpinasi, kad daugumos alkis vaizdams (nuotraukoms ir video) būtų patenkintas, tad vyksta intensyvus turinio atsirinkimas ir kėlimas į visokias ten soc. medijas. Vietose prie trasos to padaryti negalim, nes A – nėra jokio nei ryšio, nei interneto, B – nėra ir laiko, nes reikia fiksuoti akimirkas.

Taip laikas susprogsta ir pasiekiam Al Madinah. Antrą pagal šventumą ir svarbumą musulmonų miestą. Įsiregistruojam į viešbutį, visi iškart lekiam į dušus prausti nuo savęs sluoksnį, o gal ir net ne vieną, dulkių. Greitai apsišvarinam, keliaujam pavakarieniauti, o po vakarienės – tiesiai į lovas. Laukia dar viena Dakaro diena. Ir maždaug 700 kilometrų priešakyje.

4-oji diena. Stage 2. Duok Dieve mums smėlio!

Šį rytą keliamės jau kiek anksčiau, bet dar vis tiek kaip padorūs žmonės – 6.45 val. Papuryčiaujam ir į kelią – priešaky dar daug kilometrų, tačiau šį kartą jau turime, kaip patys įtarėm, kiek konkretesnes lokacijas, kurios atrodo gerokai nutolusios nuo pagrindinių kelių. Ką gi, trasą tikrai turėtų ten eiti, tad bandom laimę. Nusukam nuo pagrindinio kelio ir gerus 40 km važiuojam tiesiog bekele. Tolumoj pamatom dulkių debesys ir virš jų skrendančius sraigtasparnius – reiškia, judam gerai. Privažiuojam, jau matom ir daugiau išsirikiavusių sirgalių. Pavyko! Radom trasos tašką iš pirmo karto

Išsipakuojam, kuprines ant pečių ir pasileidžiam bėgte į dykumų kopas. Vaizdai visiškai nerealūs. Atvažiuoja pirmas ekipažas, tolumoje pamatom dar vieną. Priartėja ir ten – Benediktas Vanagas su Kuldar Sikk! Ant kiek lucky, nes važiuodami diskutavom, kad Žalos ir Vanago ekipažai pro šitą punktą jau bus pravažiavę. Tai savo komandą pavyko pamatyti! O, pasak Palmiros, jei sekmadienio rytą dykumoje pamatai Vanagą – sėkmė tave lydės visus metus!

Kopas skrodžia ekipažas po ekipažo, matom atlekiantį 225 numerį ir – sėda! Pakimba ant kopos keteros. Bando išsikapstyti, nesėkmingai, sėda tik dar labiau. Su Benas Rupeikis susižvalgom – reikia gelbėt. Riktelim “Do you need help?”, gaunam patvirtinimą ir lekiam rankom kast smėlio iš po Fordo. Keletas minučių ir – ekipažas sėkmingai pajuda! Kol atkasinėjom šį ekipažą, pro mus pralėkė ir Rokas Baciuška, ir Vladas Jurkevičius Racing, ir Vaidotas Paškevičius – SV Technika Racing, ir Petrus Racing Team – dauguma lietuvaičių. Na ką, galvojam, šiandien jau dieną galima ir užskaityti – daug pamatėm. Bet boy we were wrong! Matau tolumoje kopos ketera judantį sunkvežimį, kuris staiga dingsta. Matom, kaip kažkur pradeda judėti ant kopos viršūnės užsikorę sirgaliai. Reiškia, kažkas ten atsitiko. Einam ir mes. Einam einam ir – į duobę įvirtęs, ant šono gulintis Olandų komandos sunkvežimis! Va čia tai vaizdas! Apvirtusios komandos nariai visi sveiki, išlipa iš kabinos ir pradeda strateguoti, kaip atversti sunkvežimį. Reikia stabdyti kitą, kad atverstų. Bandom. Vienas bandymas – nesėkmingas. Antras bandymas – nesėkmingas. Sustabdyti pavyksta tik vykstantį supporto sunkvežimį. Privažiuoja, užkabina trosus, vienas atvertimas ant stogo, kitas atvertimas ant kito šono, trečias atvertimas ant ratų! Pavyko! Sunkvežimis stovi taip, kaip ir turėtų stovėti, užsikuria, keletą minučių pastovi ir pajuda toliau į trasą!

Tuo tarpu, kol vyko ši sunkvežimio gelbėjimo operacija, ant kopos keteros buvo pakibę dar bent krūva bagiukų, bet gausi mišri lietuvių ir arabų sirgalių delegacija juos be didesnių problemų išstumdavo. Emilija Gelažninkienė kopą, kur strigo kad antras vagis, įveikia ir nurūksta be didesnių problemų.

Dirst į laikrodį – dar tik 12:30, o jau tiek įspūdžių prisirinkta! Keliaujam link mašinų, reikia kažkur vykti pietauti, bet. Prie kelių iš mūsų ekipažų priėję arabai įnirtingai labinasi ir kalbinasi užsukti į svečius. Ar mes pasiruošę dar vienam nuotykiui? O tikrai taip. Važiuojam. Daug važiuoti nereikėjo, atvykstam į vidury dykumos stovinčią jų, kaip jie patys išsireiškė, winter resodence. Gaunam trumpą ekskursiją, daug užkandžių ir arabiškos kavos, Benas dar playstation futbolo partiją sumeta, Donatas Mockus dovanų įteikia Vyčio vėliavą. Pasidarom bendrą nuotrauką, atsisveikinam ir traukiam link Al Duwadimi (ar du Vadimai, ar trys…) – priešaky dar beveik 500 km.

Kilometrai ir vėl renkasi greitai – sėdėdami gale dirbam reporterių darbą (interneto ryšys šalyje pakankamai lėtas, dėl to ir darbas darosi lėtai).

Kelionės tašką pasiekiam apie 20 val. Traukiam kažkur pavalgyt. Ir čia įvyksta ekipažų interesų konfliktas – dalis nori vietinio maisto, kita dalis – standartinio McDonalds. Likau prie tos dalies, kur valgom vietinį maistą. Užsisakyti sekasi, mažų maziausiai, įdomiai. Google translator siūlo tokius patiekalus, kaip antai “Mano kūnas sutrikęs”, “Mano kepenys šviežios”, “Mišrūs ant grotelių kepti žmonės” ir t.t. Kažkaip pavyksta gauti vištienos su ryžiais. Pavalgom, paskanaujam ir traukiam link apartamentų. Važiuojant link čia turėjau nuojautą, kad su apartamentais gausim atskirą nuotykį. Tai įžengus į vidų nuojautą pasitvirtino. Apartamentai erdvūs, gana tvarkingi, bet yra vienas didelis BET. Dvylikai žmonių yra tik viena lova, visiems kitiems paklodės paklotos tiesiog ant žemės. Pasipiktinam, bet suprantam – išeities kaip ir nelabai yra, miegoti teks čia.

Kaip sakoma – lietuvių išradingumui nėra ribų. Savarankiškai sugebam susikomplektuoti 12 padorių miegamų vietų (tiek, kiek jas galima pavadinti padoriomis), apsilankom dušuose ir traukiam miegoti. Priešaky dar viena Dakaro nuotykių diena!

5-oji diena. Stage 3. Mama, aš ir vėl murzius!

Išsimiegoję prabangiuose dviejų miegamų vietų dvylikai žmonių apartamentuose (tenka pripažinti, bet ant sofos svetainėje miegojau geriau, nei prieš tai buvusiam dviviečiam viešbučio kambaryje), atsikeliam, papusryčiaujam, į plovyklą užvežam savo RAMus ir pasileidžiam į kelią. Link trasos dar – geri 200 km. Pakeliui apsigaunam kitus lietuvaičius – pagrindinius Vaidotas Žala – Arijus Racing partnerius iš Arijus UAB įmones. Jų čia – trys, tad draugiškai kolektyviškai visiems kur kas smagiau – keliauti, tyrinėti ir vienodai palaikyti visus lietuvaičius!

Kilometrai susirenka gana greitai, išsukame iš pagrindinio kelio ir toliau trasos paiešką tęsiam jau bekele. Sėdžiu šturmano vietoj ir, pasirodo, sekasi visai neblogai naviguoti – potencialią trasos vietą randam, tik kad dar nė vieno dalyvio nematyti. Ir nė vieno sirgaliaus. Bet, po gerų 5 minučių, tolumoje girdime artėjantį motociklą ir dulkių debesy – važiuoja tiesiai link mūsų! Valio!

Taip skrieja pro mus dalyvis po dalyvio, motociklas po motociklo. Su Benas Rupeikis vis ieškom geresnio kampo filmavimui ir fotografavimui ir, panašu, kad prasidėjus automobiliams tokį kampą randam. Mašina po mašinos, štai ir pirmasis lietuvaičių ekipažas – Vaidotas Žala. Palydim palaikymo šūksniais, o neužilgo pasirodo ir Benediktas Vanagas! Gazooo!!!

Pasitariam su Benu, kad reikia dar kito stebėjimo spoto. Einam link posūkio. Atsitūpiam, kadrai geri, ir staiga prasineša vienas automobilis, kur gaunam tiek smėlio ir dulkių, jog, atrodytų, tiesiog buvom prigulę ir išsivolioję. Mama, aš ir vėl murzius!

Gaunu iš Donato žinutę (šį kartą buvom taške, kur buvo ryšys), jog važiuojam jau į kitą tašką – finišo link. Atkeliaujam, nusikratom dulkes ir kažkiek apsivalom save ir savo daiktus, sėdam į džipus ir važiuojam. Bekele, upės vaga, žvyrais smėliais ir panašiai. Pasiekiam finišo zoną, iš čia pasileidžiam keletą trumpų Live į Trelo paskyrą. Taip finišo zonoj praleidę nebaisiai daug laiko, traukiam link nakvynės vietos – priekyje dar 220 km. Šį kartą reporterio darbo dirbti negaliu, nes tenka vairuotojo dalia. Vairuoju ir suvairuoju. Įsiregistruojam, pajuokaujam, kad šį kartą aktualiausias klausimas – ar yra kambariuose lovos? Tai lovos buvo. Po to dar buvo dušas ir vakarienė, o po jos – miego metas. Laukia dar viena Dakaro ralio diena. Deja, mūsų, sirgalių komandai, jau ir paskutinė…

6-oji diena. Stage 4. O gal galim dar pabūti?

Atsikeliam.

Šį kartą miegojom ant normalių lovų, normaliuose kambariuose. Pusryčius atneša į kambarį, tik kad jie tokie nebaisiai gausūs. Pavalgom ir išvažiuojam link trasos. Pakeliui, standartiškai, degalinė ir kava, bestovėdami degalinėje dar spėjam Vyčio vėliava pamojuoti greičio ruožo link traukiančiam Rokas Baciuška. Šioje degalinėje jau atsisveikinam su Arijus UAB komandos sirgaliais – jie traukia kitu maršrutu. O mes – tolyn link trasos viewpointo. Šiandien žadamos smėlio kopos

Nuo pagrindinio kelio nusukam gana greitai. Kiek pavažiavę, nusileidžiam orą iš džipų – kad geriau per smėlynus aparatai judėtų. Skrodžiam kopas, kai kurios įkalnės ir nuokalnės atrodo sunkiai įveikiamos, bet Donatas Mockus nestabdo! To nestabdymo rezultatas – smėlynuose pamesti ir amžino poilsio atgulę priekiniai valstybiniai numeriai. Bandėm ieškot, neradom, rest in peace

Susirandam žiūrėjimo spotą, prisiparkuojam ir laukiam dalyvių. Motociklas po motociklo, ir tada – vos netapom incidento liudininkais – per, kaip ten sakoma, Marytės plauką, vos nesusidūrė du lyderiai – Nasser Al-Attiyah ir Stéphane Peterhansel. Wow! Vienas atvažiavo iš vienos kopos keteros pusės, kitas – iš kitos. Bet viskas sėkmingai! Toliau stebim kitus dalyvius ir pirmuosius lietuvaičius – Laisvydas Kancius, Vaidotas Žala – Arijus Racing ir Benediktas Vanagas. Palaikymo šūksniai jiems! Taip dalyvis po dalyvio, šuoliai po šuolių, prie pat praskriejantys ekipažai (Benas Rupeikis, gal savo įspūdžiais pasidalinsi? ). Tame tarpe dar sugebam su Simona Vasiliauskaitė pasidaryti trumpą įrašą LRT “Laba diena, Lietuva” laidai. Kas nematėt – galit pažiūrėt, nes natūralių, nesuvaidintų emocijų tame reportaže tikrai netrūko!

Visiškai nejaučiu, kaip eina laikas dykumos kopose, bet staiga išgirstu “Viskas, važiuojam”. “O gal galim dar pabūti?”, pagalvoju suprasdamas, kad tai buvo ir paskutinė ralio stebėjimo diena Rytojų esam pasilikę jau tik paklaidžiojimui po Riadą.

Riadą nuo taško, kuriame stebėjom ralį, pasiekiam pakankamai greitai. Viso labo 120 km. Atvykstam, įsiregistruojam į viešbutį ir traukiam kažkur pavakarieniaut. Atvykstam į visiškai crazy vietą – tiek eismo ir transporto prasme, tiek ir vaizdais. Susirandam kur vakarieniaut, pavalgom (jei atrodo, kad tai truko trumpai, tai ne – visumoj važiavimas, valgymo vietos ir valgymo laikas tesudarė geras tris valandas), ir judam atgal link viešbučio. Judam, kiek tai galima pavadint judėjimu. 30 km važiuojam 1:20 val. Esu daug keliavęs, bet tokių spūsčių ir tokio intensyvaus eismo vidurnaktį niekur nesu matęs. Riadas tikrai stebina savo dydžiu ir visko mąstais

Galų gale grįžtam į viešbučio kambarį ir traukiam miegot. Laukia, ko gero, pirma naktis kelionės metu, kai nereikia nusistatyti žadintuvo. O atsikėlus – turistavimas Riade.

Dakaro ralis Trelo sirgalių komandai baigtas

7-oji diena. No stage. Turizmas ir namo.

Miegam be žadintuvų ir savarankiškai prabundam apie 8 val. Šiandien – turistavimo diena be esminio plano, vakare – oro uostas ir skrydžiai back to Vilnius

Net nesitarę visi susitinkam pusryčių restorane, pavalgom, susidėliojam preliminarų dienos planą (išsirenkam 3 objektus, kuriuos norėtumėm pamatyti/aplankyti – daugiau ir nereikia, nes nelabai ir spėsim) ir traukiam atgal į kambarius susirinkti daiktų. Čia su Benas Rupeikis dar sugalvojam ir pasilinksminti – nugi reikia kokią zbitką iškrėst. Pasiimam kambario telefoną ir skambinam į kitus komandos kambarius. Pirmoji auka – Aistė Gigė. Benas prisistato registratūros darbuotojų – Good morning mam, you lost your wallet in a lobby. – What? Lost a wallet? Ir čia Benas pokšto jau nebetęsia, prisistato kas yra iš tikrųjų ir primena, kad viešbučio lobyje susitinkam 11 val. Toliau mano eilė – skambinu į Donatas Mockus ir Vaiva Mockiene kambary. Atsiliepia Vaiva. Prisistatau – this is from reception, we are making a short guests survey, could you please reply few questions? Vaiva, pasirodo, jau labai skuba – Well, if it‘s quick. How many questions do you have? Ir tada šaunu – Only fifteen. We would be gratefull if you give us some of your time. Ir šitoj vietoj šalia sėdėjęs Benas realiai pradeda kūkčioti iš juoko, tad pokštinį skambutį tenka nutraukti, nes susižvengiu ir pats

Tai gi, turistinė eskursinė Riado dalis. Pirmas objektas – Kingdom Centre dangoraižis ir jame esantis SkyBridge. Nesu aukštų objektų gerbėjas, tad, tenka prisipažinti, ir čia nesijaučiau labai jaukiai. Bet vaizdas tikrai įspūdingas – Riadas matosi iš visų pusių! Po šio objekto seka ekipažų splitas. Dalis nuvažiuoja į muziejų, kita dalis greituoju būdu apibėga Kingdom Centre esančias parduotuves ir tada traukia link Derah Market. Kuris, pasak Google Maps, turėjo dirbt, bet patikrinus praktiškai – nelabai ir dirbo. Visgi, paslampinėję vietinėmis siauromis gatvelėmis ir suvalgę po skaniausią Falafel Pita sandwich už 0,75 eur centus (tik neapsigaukit, kad Saudi viskas labai pigu), sulaukiam turgaus atidarymo laiko. Greitai praslenkam, nuperkam šiek tiek lauktuvių ir sėdam į mašiną – laikas važiuoti į At-Turaif, kur turime bilietus įėjimui nuo 17 val. (šį kartą namų darbus padarėm ir pasidomėjom, ar nereikia išankstinių rezervacijų).

Kelionė crazy eismu tęsiasi apie valandą (30 km atstumas). Pasikartosiu – chaotiško eismo yra tekę nemažai matyti keliaujant po Aziją (Vietnamas, Tailandas), bet čia viskas kitaip, mat pagrindinės transporto priemonės čia ne motoroleriai, o automobiliai. Ir kai 6-8 eismo juostos važiuoja kas kaip nori, šioks toks adrenalinukas sukyla.

Atvykstam į At-Turaif, prisiparkuojam ir čia, praėję lankytojų įėjimą, pasijaučiam kaip tikram vietinių festivalyje – masė žmonių, visi eina viena srove į vieną pusę, grįžta – į kitą. Pati vieta – įdomi, graži, matosi, jog viskas čia pakankamai šviežiai arba įrengta, arba atnaujinta, tačiau tokio stipraus įspūdžio kaip panašaus tipo miesteliai/lokacijos Jordanijoje ar Maroke, kažkodėl, nepaliko Gal tam įspūdžiui susidaryti trukdė tuntas turistų, plaukiančių ta viena srove.

Išplaukę iš, pagrinde, vietinių turistų upės, išgeriam kavos ir judam atgal link automobilių. Esame užsimetę šiokį tokį laiko rezervą kelionei į oro uostą, nes nuprognozuoti, kiek čia gali užtrukti ta kelionė, gana sunku. Visgi, oro uostą pasiekti pavyksta pakankamai greitai – priduodami nuomoti automobiliai (su kiek intensyvesnėmis diskusijomis su nuomos punktu), išsikeičiam likusius grynuosius atgal į eurus, priduodam bagažą, praeinam saugumo kontrolę, superkam likusias lauktuves Duty free ir 2 val. nakties pakeliam sparnus iš Riado Vilniaus (per Stambulą) link. Ačiū, Saudo Arabija, ačiū, Dakaro rali – įspūdžių ir nuotykių mažų mažiausiai pusmečiui į priekį.

Ir tuo pačiu AČIŪ Donatas Mockus ir Trelo už galimybę dalį šių metų Dakaro ralio pamatyti gyvai, savomis akimis. Ši kelionė – Trelo papildoma motyvacinė priemonė darbuotojams, pakliuvusiems į šių metų TRELO sirgalių-reporterių komandos sudėtį. Ne pirmus metus įmonė siunčia savo darbuotojus į Dakaro ralį ir kiekvienais metais iš čia grįžę darbuotojai sako vieną ir tą patį. Tai – viena iš tų gyvenimo kelionių, kuri labai ilgam išliks atmintyje.

Ačiū!

Ir ačiū jums, kas skaitėt ir sekėt naujienas. Tikiuosi, buvo įdomu!


Apie Treliečių Dakarą

Neeilinė pasitaikiusi proga ištransliuoti save ir savo misiją Dakare. Treliečių pasirodymas nacionalinėje televizijoje ir galimybė pasidalinti tikromis emocijomis iš Dakaro ralio trasos, orų prognoze ir palinkėjimu kiekvienam šiomis lenktynėmis besidominčiam ar nesidominčiam žmogui.

Trelo Truck Trailer Repairment 13 metų patirtis

Apie TRELO

TRELO jau nuo 2010 metų savo klientams siūlo sunkvežimių ir priekabų remonto paslaugas bei suteikia techninę pagalbą vežėjams kelyje. Mūsų paslaugų spektras itin platus: kompiuterinė diagnostika, ratų geometrijos reguliavimas, padangų montavimas ir balansavimas, pilnas transporto priemonės paruošimas techninei apžiūrai. Visus gedimus įvairių gamintojų vilkikams ir priekaboms Trelo specialistai yra pasiruošę pašalinti tiek savo remonto centruose, tiek kelyje.

  • Sąžiningumas ir patikimumas – darbų sąrašas ir kainos yra pateikiamos prieš pradedant remontą
  • Remonto centrai vežėjams patogiose lokacijose
  • Visų gamintojų vilkikų ir priekabų remonto darbai
  • Trumpas remonto laikas, nes savo sandėliuose turime dideles detalių atsargas
  • Daugiakalbis aptarnavimas visuose remonto centruose
  • Paslauga už geriausią galimą kainą
  • Pagalba kelyje

Kontaktai

Susisiekite su mumis dėl visų sunkvežimių remonto klausimų. Žemiau rasite TRELO servisų kontaktus Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje.

Trelo Truck Repair Services Europe